István Ertl 
Translator

on Lyrikline: 10 poems translated

from: húngaro, lituano to: esperanto

Original

Translation

A promiszkuus tükör

húngaro | Kinga Fabó

I.
Közönyös vagy nagyvonalú?
Hozzá útlevél illenék.
Gyors egymásutánban letud.
Mindegy, kit. Aki belenéz.
A közönyében bízhatok:
velem is prompt menetre kész.
Mindig több nyelvben utazik.
Túl messzire mégsem merész –
(Vaktában osztja kegyeit.
Személy rajta nem esemény.)

II.
Nem kezdeményez, nem szakít.
Ám ha elébe van tolva
– legyen bár csúf vagy gyönyörű –
gerjed bármely látványomra.
E tökéletes mindegység
volna a mindenség? Puszta
testeim közt (nem élvezi
nem is unja) – több menetben
(vagyok neki) – az éppeni.
Így fűz bele a kozmoszba.

III.
Riasztó e túl nagy távlat.
Lenne kicsiny, de - bizonyos –
hogy maradna némi nyomom.
Ám tükrünk vakon szolgáltat.
Felejt gyors egymásutánban.
Rögtön vált. Nem válogat.
Mutat, csak mutat.
Összes kuncsaftjának enged.
Engem nyom nélkül leperget.
Gerjed, mechanikusan.

© Kinga Fabó
Audio production: Petőfi Irodalmi Múzeum

La promiskua spegulo

esperanto

I.
Indiferenta? Larĝanima?
Pleje konvenus ĝin pasport’.
Rapid-sinsekve venas vic’.
Al ĉiu ajn’. Al rigardont’.
Fidigas min l’indiferent’,
ankaŭ mi rajtas: tuja foj’.
Plurlingvas ĝia entrepren’.
Sed ĝin ne logas fora voj’ –
(Ĝi disfavoras sen disting’.
Banalas sur ĝi reflektiĝ’.)

II.
Ĝi ne instigas, ne eksigas.
Sed, alŝovite, mia korp’
– estu repuŝa ĝi aŭ bela –
ekscitas ĝin per ajna form’.
Ĉu ĉi perfekta ĉiel ajn
egalus ajn-ĉielon? Laŭ
vic’ hazarda (sen ĝui ĝin
sed sen enu’) en bild-altern’
ĝi igas min ĉi-fojulin’.
Tiel ĝi min al kosmo ligas.

III.
Perspektivego tro timinda.
Preferus mi postlasi etan,
sed certan spuron pri mi mem.
Nia spegul’: servisto blinda.
Forgesas ĝi, forgestas kaj
tuj ŝanĝas. Ne preferas.
Nur peras, peras.
Ĝi cedas al ĉiu kliento.
Vicigas min sen permanento.
Erektas sen elekt’ – maŝin’.

Translated by István Ertl, Beletra Almanako 23. (Junio 2015)

Diszkont báj

húngaro | Kinga Fabó

Szúr és sárga. Hét az ága.
Böki a szemet.
Penetráns bűz! Fertőtlenítenek.

Semmi cicó! Használt ruhák, kilós
cuccok boltja.
Innen meg át, a kínain túlra

szegénység szín-szaga vezet.
A gumi. Az óvszerhiba.
Használj, dobj, és leszen

bódító illatorgia.
Ájult gyönyörben – vagyon.
Kihúz még egy évadot.

A mutatós szoknya – talán. Ám amint a
szem leszalad, tiszta
sor, hogy harisnyámon tavalyi a minta.

Anyagában csíkos. Mintha
ez volna a márka.
Szalad a szem, csík marad utána.

© Kinga Fabó
Audio production: Petőfi Irodalmi Múzeum

Brokanta ĉarmo

esperanto

Flava, pika. Sepradika.
Okulbalasta.
Pro desinfekto, fetoro. Drasta!

Sen ajno kroma! Vendo brokanta,
vestoj brokintaj.
Kaj de ĉi tie trans la ĉinejon

stiras stink’ kaj bunt’ mizeren.
Kaŭĉuko. Kondomo lika.
Uzu, ĵetu kaj ekos

odororgi’ sensperdiga.
En svena volupt’ – fortuno.
Transdaŭros plian sezonon.

La pimpan jupon – eble. Sed kiam la ŝtrumpo
sin malnodas, klaras:
ĉi tiu model’ estas malmoda stumpo.

Elfabrike stria. Trompo
laŭ skal’ industria.
Dismaŝiĝ’: postrestas strio fia.

Translated by István Ertl, Beletra Almanako 23. (Junio 2015)

Zokniban halni meg

húngaro | Peter Zilahy

zokniban halni meg
mert hideg a padló
bújni langymeleg
rövid zokniba
ott érni véget
oly cél minõt
óhajthat a kegyes

mert börtön a cipõ
és papucsba csusszanni
idõnk kevés
de zokniban halni meg
ez oly otthonos
hajnalban kelni
és húzni
közben halni meg
a szokott mozdulattal
nini most halok meg – mondani
így zokniban
és menni
mintha pohár vízért
innentõl már a halál
és nem zokogni

© Peter Zilahy
from: Lepel alatt ugrásra kész szobor (Statue Under A White Sheet Ready To Jump)
Budapest: Pesti Szalon, 1993
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Morti en ŝtrumpetoj

esperanto

morti en ŝtrumpetoj
ĉar malvarmas la planko
surmeti varmkaresajn
kurtŝtrumpetojn
tie finiĝi
jen sort-plenum'
eĉ pie dezirinda
ĉar ŝuoj prizonas
kaj gliti pantoflen
ni ne tempas
sed morti en ŝtrumpetoj
tiel hejmecas
leviĝi frumatene
kaj surtiri
forpasi meze
de la kutima gesto
eldiri – he ĉu jen mi mortanta
en ŝtrumpetoj
kaj iri
kvazaŭ por glas’ da akvo
de tie jam la morto
nek ĝem’ nek petoj

El la hungara tradukis István Ertl

Užupis

lituano | Tomas Venclova

Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
ties skubria srove, panašia į Tibrą,
su jaunais barzdočiais gurkšnoju „Gilbey’s“.
Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
šlama ir užsikerta. Pašnekovams
rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
ar kančia ir gailestis turi prasmę
ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
už kitas tikrai ne geresnę lemtį,
ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
bet aklybę galima prasklaidyti,
ir eilės vertos daugiau už sapną.

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.

© Tomas Venclova
from: Rinktinė (Gedichte)
Vilnius: Baltos lankos , 1999
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

UŽUPIS

esperanto

Tili’ susuras, dum ĉe ŝtona kajo,
ce riverflu’ turbula kiel Tibro,
kun juna barbular’ mi glutas „Gilbey’s“.
Vesperkrepusko, glastintado, fumo.
Ilin ne konas mi. Nur la gepatrojn.

Generacio nova, kaj do? Zumas,
paneas diktafon’. La konversantojn
zorgigas ĝuste kio min zorgigis:
ĉu sufer’, ĉu kompato havas sencon,
ĉu arto daŭros, se mankos reguloj.

Mi estis kiel ili, ĝis min trafis
sort’ stranga, ne pli bona ol alies;
mi sciis ke malbon’ mortas neniam,
sed ke la blindon eblas trapenetri,
kaj ke valoras versoj pli ol sonĝoj.

Somere mi vekiĝas ofte frue,
sen timo sentas ke la temp’ proksimas
kiam por novaj gentoj restos: vortoj,
la nubo, la ruinoj, salo, pano –
kaj por mi jam nenio, krom liber’.

El la litova tradukis István Ertl

Sankirta

lituano | Tomas Venclova

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs blizgią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietėsi nematomos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.
Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, saugodami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, iškilę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau suteikta malonė:
keista era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.

© Tomas Venclova
from: Naujasis židinys, Nr. 9.
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

VOJKRUCO

esperanto

La pad’ desupris el ŝose’ al marĉa
herbej’. En flak’ vi vidis l’estingiĝon
de l’sunsubir’, ekflaman dratopecon.
Blazono tronis sur kolon’ striita,
cementon frotis raspa rafanistro.

Nordorienten sternis sin malvasta
land’ pacienca, jam nokto-saluta.
Alnejo-rande kapreolo plukis
folion. Ĉe la horizonto preskaŭ
konjekteblis la lag’ ĉe kies bordo
en mallumeto la akvoj spegulis
infanon koincidan kun vi. Kanto
serpentis super kanoj, ponto, datoj
sur plantkovrita tomboŝton’. La tempo,
memor-eskapa, biografo-fuĝa,
eble el ĉio pleje pezas, ĉar ĝi
estas amik’ kaj ŝarĝ’, kaj talismano.

Maldekstre trudis sin arbar’ sovaĝa.
En ĝi ekflagris senarbejo – breĉo
kiu malfermas marĉon, eĉ kotejon,
svarmejon de estaĵoj nevideblaj,
ridaĉaj, viloplenaj, elpensitaj
de grafikist’ freneza. Malproksime
herbejoj nigris kaj ruinaj pontoj.
Kanal’ severa strebis al mar-limo
por urboj kaj por ŝipoj netrovebla.
Scieblis: tie beboj enmondiĝas
por poste kundividi drogonadlojn,
koleron, spermon, fumstangojn, monerojn.

Postdorse: fum’ blanketa de l’bieno,
kaj boj’ de l’hundoj kiuj ĝin protektas
de gastoj seninvitaj. Jam malfruas.
Inter kavoj kaj kastelmont’ sinuas
vojetoj preskaŭ nepriveturataj,
kaj nestukita muro ŝirmas fajron.
Nu do, se sorto tiel volis, estu
vi en ĉi lando, ĝuste ĉe l’hejmpordo,
ĉe surda vojokruc’ triobla, kie
altas kolonoj el aliaj tempoj,
iam mortportaj, kaj la sovaĝejon
krude trudherban tranĉas viadukto.

Tuŝu la friskan herbon infanaĝan.
Vi estas hejme. Martriop’ susuras
en nokto-konk’. Donitas al vi graco:
erao stranga, sentinelo kiu
mankas, aero voĉon sopiranta.

El la litova tradukis István Ertl

Pastoralė

lituano | Tomas Venclova

Kai dumblino kanalo gelmėje
be atgarsio prasmenga varpo dūžis,
neišgiedrėjusiame danguje
sparnus mankština užsimerkęs gužas.
Jis klausosi, kaip ritasi vėsa
nuo papartyno į lelijos dagtį,
kaip atvirkščiu kraštovaizdžiu šviesa
lėtai teškena, panaši į naktį.

Drėgna dėmė žemyno vidury.
Čia susimokė bukas ir kaštonas,
kad neįžvelgtum smaigalio, kurį
į šerno gūbrį taiko Akteonas.
Neatpažįsta deivės palydos
sidabro dulkėm apsitraukęs takas,
ir laumžirgis nedrumsčia valandos,
ir santėmy negimsta zodiakas.

Nuščiūva irklai, stabteli širdis,
ir debesys, užtvindydami brastą,
prasiskiria, nelyginant būtis,
dalijama į nebūtį ir raštą.

© Tomas Venclova
from: Kultūros barai, Nr. 11.
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

PASTORALO

esperanto

Kiam en fundo de l’kanal’ ŝlimplena
sonorilbato senresone sinkas,
cikoni’ en ĉielo malserena
okulferme flugilojn vigle svingas.
Aŭskultas ĝi kiel ŝteliras glita
malvarm’ el filikej’ al meĉ’ lilia,
kiel la lum’ pejzaĝon renversitan
trafluas lante, al la nokt’ simila.

Akvomakul’ en mez’ de kontinento.
Jen fago, kaŝtanuj’ konspiri povas,
tiel ke l’ Akteonan lancopinton,
celitan aprodorsen, vi ne trovas.
Eskorton de diino ne rekonas
la pado sub arĝentopolva lako,
tra l’horofluo eĉ libel’ ne sonas,
krepuske ne naskiĝas zodiako.

Remil’ ripozas, paŭzas nun la koro,
dum la vadejon nuboj supersidas
kaj traŝiriĝas, samkiel la esto,
kiu sin al neest’ kaj skrib’ dividas.

El la litova tradukis István Ertl

Las Meninas

lituano | Tomas Venclova

Devynios ar vienuolika figūrų:
nykštukai, kameristės, atspindys
tamsaus akylo veidrodžio lauke,
ir autoriaus, tuo tarpu nepradėjęs

paveikslo, kantriai slepiamo nuo mūsų
ketvirtas šimtmetis. Anot Foucault,
jis tapo mus. Bet modelis, žiūrovas,
patsai tapytojas galbūt yra

vienatinio pirmavaizdžio skeveldros.
Šviesos daugiau, nekaip galėtų sklisti
iš lango (ji, lyg rojuje, nustelbia

dosningai žarstomą netobulybę).
Ir žvilgsnių sankryžoj bekūnis žvilgsnis,
kurį teptukas moko neišnykti.

© Tomas Venclova
from: Rinktinė (Gedichte)
Vilnius: Baltos lankos, 1999
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

LAS MENIÑAS

esperanto

Eble naŭ, eble dek unu figuroj:
gnomoj, korteganinoj, reflektiĝoj
en la spegul’ malhela, akravida,
kaj la aŭtoro, kiu nun ekpentras

la bildon pacience transdormontan
kvar jarcentojn ĝis ni. Diras Foucault:
ĝi iĝis ni. Sed la model’, vidanto,
eĉ la pentristo estas eble nur

splitoj de l’unusola prapentraĵo.
Da lumo pli ol trafenestre eblus
(kiel en paradizo, lum’ sufokas

la abunde nutratan malperfekton).
Ĉe la rigard-kruciĝ’: rigard’ senkorpa,
kiun penik’ instruis ne vanui.

El la litova tradukis István Ertl

KESZTYŰ

húngaro | István Kemény

Te, aki tudsz vezetni,
fékeznél, ha egy kesztyű
volna az útra dobva
eléd, ahol a zebrát
közlekedési lámpa
világítja be zölden,
pirosan, sárgán, vagy ha
későre jár, csak sárgán,
elhinnéd azt, hogy sün, vagy
egyéb elütött állat;
mondjuk, hogy időd volna,
kedved is lenne élni
és élni hagyni mást is,
megállni és kiszállni
a hülye sünt szapulva,
vagy észrevenni rögtön,
hogy az egy kesztyű ott csak,
mégse lépni a gázra,
ha már nem tetted addig,
hanem kiszállni, és úgy
konstatálni, hogy kesztyű,
kesztyű az útra vetve,
és mivel te állsz itt csak,
nyilván eléd vetették,
megvárni, aki dobta,
és ha az nem jön, akkor
megvárni, aki dobta,
és ha az nem jön, akkor
rájönni, hogy nem is fog,
de mégse lehet mindent
a véletlenre fogni?
Megmondom, miért kérdem,
mert nem tudok  vezetni,
és egy zebrára esve
heverek mint egy kesztyű,
pirosan, sárgán, zölden,
ilyenkor már csak sárgán
villódzik rám a lámpa,
el is vagyok veszítve,
meg is vagyok találva,
van is párom meg nincs is,
egyedül mint az ujjam,
akármelyik az ötből,
mert nem jelentek semmit,
de mégse lehet mindent
a véletlenre fogni.

© István Kemény
Audio production: 2005, Petőfi Irodalmi Múzeum

Ganto

esperanto

Vi, bone ŝoforanta,
bremsus pro iu ganto
ĵetita sur ŝoseo
ĉe trapasejo zebra,
kiun la semaforo
prilumas jen per verdo,
jen ruĝe, flave, aŭ se
malfruas jam, nur flave,
ĝin kredus erinaco,
ia trafita besto;
eble vi havus tempon,
kaj ankaŭ emon vivi
kaj lasi vivi ĉiujn,
halti kaj elaŭtiĝi
sakrante pri fibesto,
aŭ eble tuj rimarki
ke temas nur pri ganto
sed tamen ne akceli,
se ĝis nun vi ne faris,
ne: elaŭtiĝi, rekte
konstati la gantecon
de la vojmeza ganto,
kaj ĉar nur vi ĉeestas,
ĝi, klare, vin defias
atendi la ĵetinton,
kaj se tiu ne venas,
atendi la ĵetinton,
kaj se tiu ne venas,
kompreni: jam ne venos,
sed ĉu ni povas ĉiam
kulpigi la hazardon?
Kial mi vin demandas -
nu, ĉar mi ne ŝoforas,
falinta sur la zebron
mi kuŝas kiel ganto,
jen ruĝa, flava, verda,
ĉi-hore jam nur flava
en flagroj semaforaj,
mi estas kaj perdita,
kaj estas mi trovita,
ĉu para ĉu malpara,
solstara kiel fingro,
kiu el kvin, ne gravas,
sen ajna memsignifo,
sed ni ne povas ĉiam
kulpigi la hazardon.

El la hungara tradukis István Ertl

Ankštokoj salėj plieskia aparatas...

lituano | Tomas Venclova

Ankštokoj salėj plieskia aparatas.
Tik trys žiūrovai. Keturi, įskaitant
atvykėlį, pasiūliusį studentams
tą juostą. Pailgoj dėžutėj slypi
šalis, kur jo neatmena net akmens
ir juo labiau – bičiuliai. Kelios kalbos
nesutaria pasąmonėj. Vainikai,

veidai ir vėliavos pripildo drobę.
Nenuolanku ir šventiška. Užaugęs
valstybėje be švenčių – nesiryžta
žiūrėt į ekraną. Jis jau žino,
kas bus toliau: tamsokos šiltos dėmės
ir purvas. Jų negalima išskirti,
kaip raidžių ir ugnies, tiesos ir nieko.

Kaitra kamuoja koledžo miestelį.
Netekę nuovokos jazminai siaučia
skaldos takus ir prakaituotą pievą,
kur serijomis šaudo laistytuvas.
Atstumai plečiasi. Ateivis taria
kitam: „Bet viskas baigėsi laimingai“ –
ir bando patikėti tuo, ką sako.

© Tomas Venclova
from: Rinktinė (Gedichte)
Vilnius: Baltos lankos , 1999
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

EN SALONET’ FLAGRAS FILMAPARATO…

esperanto

En salonet’ flagras filmaparato.
Nur tri spektantoj. Kvar, se konsideri
la alveninton, kiu la studentojn
regalas per ĉi film’. En kest’ oblonga:
lando, kie eĉ ŝtonoj lin forgesis,
kaj des pli la amikoj. Certaj lingvoj
konfliktas en la subkonsci’. Florkronoj,

figuroj, flagoj la bildon plenigas.
Estas ribele, feste. Elkreskinta
en ŝtat’ senfesta, li ne decidiĝas
rigardi la ekranon. Li jam scias
kio sekvos: mallumaj varm-makuloj
kaj koto. Ili ne plu distingeblas,
kiel liter’ kaj fajr’, ver’ kaj nenio.

Somer’ sufokas la student-urbeton.
En plena sven’, jasmen’ inunde kovras
padojn kun gruz’ kaj herbejojn ŝvitantajn,
kie seriojn pafas akvumilo.
Distancoj kreskas. Enmigrint’ adresas
alian: "Tamen, elturniĝis bone" –
Kaj pene provas kredi sian diron.

El la litova tradukis István Ertl

Aki el

húngaro | Peter Zilahy

aki elment többé nincs
többé nem nyom le kilincs
nem szeret nõ nem hal halál
nem rág köröm nem szúr szakáll

hamár elment lelke rajta
nem mer leves nem gyújt gyertya
nem üt vissza nem szül gyerek
nem vár haza nem fõz meleg

meddig tart és miért nem enged
miért szorít belém lehellet
miért tüntet ki értelem
miért szórakoz pont velem

© Peter Zilahy
from: Lepel alatt ugrásra kész szobor (Statue Under A White Sheet Ready To Jump)
Budapest: Pesti Szalon, 1993
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Kiu for

esperanto

forpasinto as ne plu
ne plu ŝlos en ŝlosiltru
ne plu am nenia mort
ŝu ne tret ĉapel ne port

ĉu forpas lia afer
sup ne manĝ ne brul kandel
ne rebat infan ne nask
ne kverel ne hejma task

kiom daŭras min katenas
kial spiro min retenas
kial min distingas senc
kial ĝuste min demenc

El la hungara tradukis István Ertl