Erika Drungytė 
Translator

on Lyrikline: 12 poems translated

from: russo, letão to: lituano

Original

Translation

LAMENTATION

russo | Sergej Moreino

цыганские домики
чертово отродье
ходят голодные
гадают на пальцах
чему я учился
где мои угодья
чем поить скотину
Господи, сжалься
что ж это: ямы
рельсы да рельсы
все твои храмы
стоят за лесом

© Sergej Moreino
from: ХОЛОДНОЕ ПЛАМЯ ГАНЗЫ
Rīga: Mansards, 2012
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2014

LAMENTATION

lituano

lūšnelės čigonų
tai velnio išperos
alkani vaikštinėja
buria iš pirštų
ko gi aš mokiaus
kur mano ūkelė
kuo gyvulius girdyt
Dieve, susimylėk
kas čia: vien duobės
bėgiai be galo
o tavo šventyklos
už miško visos

Vertimas: Erika Drungytė

ТАМ ГДЕ

russo | Sergej Moreino

Флюгер переставляет буквы
на розе ветров,
как полки
на карте военных действий.

Лобовая атака на горизонт.

Пик любви среди мертвой зыби.

В придорожном кафе заказываю «печаль дня».
Тема мелкой воды и песчаного дна.
Влажный ритм мелькания рыб в этой воде.
Мир состоит из там, где ты, и там, где…

© Sergej Moreino
from: ХОЛОДНОЕ ПЛАМЯ ГАНЗЫ
Rīga: Mansards, 2012
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2014

TAI KUR

lituano

Vėjarožėje vėtrungė
raides sukeičia
tarsi karo veiksmų žemėlapy
pulkus.

Frontalinis horizonto puolimas.

Bevėjų bangų vidury pats meilės įkarštis.

Aš „Liūdesį dienos“ tavernoj pakelės užsisakau.
Tema smėlėto dugno ir tema  vandens seklaus.
Koks drėgnas ritmas vandeny bežybčiojant žuvims visur.
Pasaulį man sudaro vien tik tai, kur tu, ir tai, kur…

Vertimas: Erika Drungytė

БЕРЕГ ПАМЯТИ

russo | Sergej Moreino

Ров. Стена.
Родимые пятна
брошенных сетей
в одном из кратеров
междуречья.
И белизна соборов
тайного города
невероятна,
когда по карте
сокровенных путей
вывожу караван навстречу.

Кто примет мой груз?
Паче чаяния,
даст кров и ручей?
Отчаяние сменяет отчаяние
в отсутствие звука шагов
и звона ключей.

Горьким запахом радует бриз.
Створки раковин падают вниз.

© Sergej Moreino
from: ХОЛОДНОЕ ПЛАМЯ ГАНЗЫ
Rīga: Mansards, 2012
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2014

PAKRANTĖ ATMINTIS

lituano

Griovys. Siena.
Išmestų tinklų
intapai
upių santakos
kratery.
Ir paslaptingo miesto
soborų
neįtikėtinas baltumas,
kai karavaną priešpriešiais jiems
aš vedu pagal žemėlapį
slapčiausiųjų kelių.

Kas naštą manąją priims?
Kas, patikėt sunku,
man duos pastogę bei vandens?
Ir neviltį pakeičia neviltis,
kai žingsnių anei aido, 
kai raktų  anei skambesio.

Džiaugsmą atpučia brizas aitrus.
Barsto kriauklių žalius kaulelius.

Vertimas: Erika Drungytė

ПУТЕШЕСТВИЕ

russo | Sergej Moreino

Путешествие, задуманное как полет
небольшого шмеля над не слишком
большой дорогой. В поле крыш –
гречишные вензеля, по утрам
омлет, вечером вера в Бога.

С каждой из полосок дорожных метин,
с каждой из плетей тумана каплет
более чем осторожный воск
бессмертия на податливый
скелет меридиана.

Собственно говоря, это всегда
так тут. Время на якоре.
Поезда не идут.

© Sergej Moreino
from: ХОЛОДНОЕ ПЛАМЯ ГАНЗЫ
Rīga: Mansards, 2012
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2014

KELIONĖ

lituano

Kelionė sumanyta lyg nedidelės
kamanės skrydis viršum ne paties
didžiausio kelio. Stogų lauke –
ryšeliai grikių, rytais
omletas, vakare – tikėjimas Dievu.

Iš kelio juostos kiekvienos baltos,
iš rūko kilpos kiekvienos lašena 
dienovidžio  minkštaisiais griaučiais 
nemirtingumo vaškas
gal per atsargus.

Ir tiesą sakant, čia taip visados yra.
Išmetęs laikas inkarą. O traukiniai
nebekursuoja.

Vertimas: Erika Drungytė

Bezpiederīgie (3.)

letão | Liāna Langa

Tu saki man - vasara? Beidz! Pārāk daudz kaistošu miesu, glāžaini
pelēkas gaismas uz plakstiņiem, pūstošu meloņu smakas. Varbūt
uz kino, didam, didam? Dipadī, dapadā, varbūt uz Antarktīdu?
Nedusmo. Bēgšana dziedē, bet tikai uz noteiktu laiku, kamēr vien
asinis melnē un medūzu slāņos sagulst smilšu pulksteņu traukos.

Pēc tam, kā tu zini, smilts atgriežas mūsos, lai vergotu tālāk.

Kurš pateiks, kurp lai mēs dodamies? Ielas, tās aizvedīs tālāk
par pašu itin kā drošajiem soļiem. Asfalta graudainie paklāji ieaudīs
sevī zemu jo zemu nodurtu skatienu ģērboņus, gājēju muskuļu
saspringto gaismu, tušu, ko izlaista ēnas. Pilsēta vārtīsies
karsonī, pilsoņiem lūdzot, lai dakteri izsauc.

Matu cirtās ap friziera papēžiem, tikko kā nopirktos zīdaiņu
ratiņos, skatienos, kuri sastopas pēkšņi un samilst kā tūska,
tur dzīvo laiks. Kurš pateiks mums priekšā, kurp doties?

Kādā tveicīgā pēcpusdienā tirgū no letes miesnieka
sniegbaltais elkonis smilšu pulksteni nejauši nogrūž.

Plānās lauskas uzšķērž vasaras sulīgās vēnas.

Tagad tu redzi, kā jaunas atskaņas dzimst -

vājredzīgs onkulis diedziņā pasauli tur,
piecgadīgs Volfgangs diriģē putekšņu baletu,
dzērves dzērvēnus baro,
rūda top rūda.

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

lituano

Tu sakai man - vasara? Liaukis! Per daug aistringų kūnų ir pūvančių melionų kvapo,
ir ant vokų pilkos ir žvilgančious šviesos. Galbūt
į kiną, tapu, tapu? Tripu, trepu galbūt į Antarktidą?
Nepyk. Bėgimas gydo, bet tik trumpą laiką, kolei
pajuosta kraujas ir sugula medūzų sluoksniais į smėlio laikrodžių indus.

Po to, kaip tu žinai, smėlis į mus sugrįžta, vergaudamas toliau.

Kas pasakys, kur gi mums eiti? Vien gatvės, jos nuves toliau,
nei pats save drąsiausiais žingsniais. Grūdėtosios asfalto dangos įaus
nuleistus žemiau negu žemai žvilgznių herbus, pėčiųjų raumenų
suspaustą šviestą, tušą, kurio šešėliai apstaškyti. Ir karštinėj vartysis
miestas, piliečiams prašant gydytoją kad iškviestų.

Nukirpti plaukai po kirpėjo kojomis, prieš akimirką nupirktame
naujagimio vežimėly, žvilgsniuose, kurie staiga susitinka ir pritvinksta vandens,
ten laikas gyvena. Kas mums pasufleruos, kur eiti?

Vieną tvankų pusiaudienį turguj nuo mėsininko prekystalio
sniego baltumo alkūnė smėlio laikrodį nustūmė visai netyčia.

Plonos šukės perrėžė vasaros sultingas venas.

Dabar matai, kaip gimsta nauji rimai -

silpnaregis dėdulė į giją įvijo pasaulį,
penkiametis Volfgangas diriguoja dulkių baletą,
gervės maitina gervinus,
rūda virsta į rūdą.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008

Bezpiederīgie (2.)

letão | Liāna Langa

Čaukst skaidras nakts nosaldētās lapas starp pirkstiem. Krauķis sper soli tuvāk dubļu krāsā nopervētajam krustam. Mests pret lēta granīta plāksni, balts olis
     tavu
atbalsi izsauc. Lietas te noris daudz ātrāk nekā tirgū, mīlošo jūsmā un politikā.
Atbalss ir līdzīga skaņai, kad laši nārsto, nosūbējušām mugurām beržoties,
     tikai
tā dzirdamāka. Bet viens baložtēviņš triec knābi otram tēviņam tieši sirdī.

Kapu kopēja Vallija smaržo pēc vodkas un paranormālas dzīves zem lapu
     gubām.
Ņem viņa naudu ar lillā rokām, bet šķiet, ka ar nodzeltējuša krīta lūpām.
Debesīs mākoņi kunkuļos saveļas gluži kā lētas viesnīcas spilvenā sintētika.
Kapličas atslēga piekaramā Baltijas vējā šķind kā turīga cilvēka maks,
nu mēs baranku caurumus baudīsim, lapu kapeikas joņo ap krustiem kā
     negudras.

Aizsaulijā, kur piepildījumam ierāda vietu ar lāpstas kātu, smilšu sauju un
     šņukstu,
laiks rok līdz kaulu kaulam, un atmet viņš to, ko reiz skūpstot
ziedojām eņģeļiem. Melnsveces tūjas pakājē tagad tie pārakmeņoti.
Nejaudā sērot, top modri. Pārāk taustāma pēkšņi ir nebūtība, kura tā var
     satuvināt.
Mana mute ir sāļu oļu pilna, kad savu vārdu pūlos tev atgādināt.

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

lituano

Traška žvarbios nakties nušaldyti lapai tarp pirštų. Varnas žengia žingsnį arčiau
dumblo spalva nutepto kryžiaus. Į pigaus granito plokštę atsitrenkęs baltas akmenėlis
tavo aidą iššaukia. Reikalai čia baigias greičiau nei turguje, mylinčių aistrose ar politikoj.
Aidas lygus garsui, kai neršia lašišos, išblukusiom keterom besitrindamos, tik šitas
labiau girdimas. Bet vienas karvelis kerta snapu antrajam tiesiai į širdį.

Nuo kapų tvarkytojos Valijos trenkia vodka ir paranormaliu gyvenimu po lapų kupetomis.
Ji violetinėmis rankomis ima pinigus, ber, regis, lūpomis, išgeltusiomis lyg kreida.
Danguje susivelia debesys gniužulais, kaip pagalvių sintetika pigiuose viešbučiaus.
Pakabintas koplyčios raktas skamba Baltijos vėjuose tarytum kapšas bagočiaus,
o mes graužiam riestainių skyles, kai laksto lapų pinigėliai lyg pakvaišę aplink kryžius.

Anapilyje, kur vietą išsipildymo nurodo kastuvo kotu, kūkčiojimu, smėlio sauja,
ten iki pačių kaulų laikas kasa ir atmeta, ką mes kadais bučiuodami
aukojam angelams. Dabar pakojy joadašakių tujų jie suakmenėję.
Nėra jėgų gedėti, skleidžiasi budrumas. Ir tampa nebūtis staiga tokia paliečiama, tik ji suartina mus taip.
Mano burnoj vien sūrūs akmenėliai, kai stengiuos tau primint aš savo vardą.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008

Bezpiederīgie (1.)

letão | Liāna Langa

Es pēkšņi atmodos no dziļa miega.
Starp krūmiem mežā mana ēna klīda.
Pie miglas trauka piekļāvuši purnus,
simttūkstoš gadi valgmi kāri zīda.


Kā liela, slapja zaļās tējas lapa
man acīs debess iepeldēja, šaurums
to nebiedēja. Zvaigžņu kuģi
pie manis pieglaudās, pie vraka.


Es nezināju, ko man zvēri teiks,
un nesapratu, kādēļ viesi klusē.
Es biju tava atslēga, jauns vīns,
ko dievbijīgie melnās mucās spundē.


Kad tumsa transā dvesmoja un šķīda,
man vaibstos metot atblāzmas no citām,
vēl citām pagājībām, citām dzīvēm,
tad manī liela daļa manis mira.


Es pēkšņi atmodos no dziļa miega,
man sejā tavi krusas graudi koda.
Kāds pūces valodā man blakus teica dievs,
un bija tukša, tukša tava roka.

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

lituano

Staiga aš pabudau iš gilaus miego.
Šešėlis mano tarp krūmynų mišku slinko.
Ir metų šimtas tūkstančių taip godžiai drėgmę žindo,
snukius prispaudę prie miglos didžiulio indo.
 

Tarsi arbatos šlaipias ir išbrinkęs žalias lapas
dangus man įplaukė akysna, jis nebojo
nė sąsiaurio. Laivai žvaigždinų
prigludo prie manęs, sudužusiųjų kapo.
 

Aš nežinojau, ką sakys man žvėrys,
ir tylą kaip ilgai svečiai pratęs.
Buvau aš tavo raktas, jaunas vynas,
juo dievobaimingi užpildo juodas statines.
 

Ir transe, kai tamsa pasklido tirpdama, ir ji
šešėliais man ant veido krito iš kritų
ir dar kitų gyvenimų ir praeičių,
tada ir mirė didelė dalis manęs many.
 

Staiga aš pabudau iš gilaus miego,
ir kando veidą man tava kruša.
Kažkas greta balsu pelėdos tarė dievas,
tuščia ranka tavoji buvo, visiškai tuščia.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008

Bezpiederīgie (4.)

letão | Liāna Langa

Nāc, dzīves ziema! Palodzes stūrī zīlīte knābā speķi,
kas baltāks par pilsētas sniegu. Citondzeltenu staru dūdas,
strēgstot koku zaros, atskaņo sēru maršus. Skrejoši mākoņi
debesīm pielīp kā slimnieka mutei cepuma drupatas. Mīlas izdedžu
kraukšķīgie kukaiņi rāpo pa vēstuli, kuru, iespējams, rakstījis
Dievs. A4 formāta lapai pāri skrien ideāls rokraksts, vārdu
ķēdes bez atmiņas. Tās pamazām sakarst no vēstuli lasošā
gūstekņa ķermeņa siltuma. Viņš sasaistīts burto, un nesaprot tajā
ne vārda, tik klausās un klausās važu bezskaņas žvadzoņā.

Nāc, dzīves ziema! Kad zīlīte aizspurgs no skatiena mājām
un aukstums būs tāds, ka vārdi lāstekās sasals un lielāki kļūs
par vārdu mamma, saldās, prasīgās mutēs, kad vēstule ieputināsies
bezgala sniegā un gulēsim uzsprāguši un kaili šās ainavas vidū
rokraksta daļa, kā burti, no kuriem austas dienas un naktis
un zīlītes speķis, tad ziema nāks gūstekni pestīt un vēl vienu reizi,
neveikli gurkstot, sacerēs ēdienu, dūmus no krematorijas skursteņa,
aplausus, motorus, darvu, maigumu, spirtu, netīras ielas, kucēnu
dvašu, ziemsvētku pastmarku krāsas, šā gada pirmo sērsnu.

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

lituano

Ateik, gyvenimo žiema! Palangės kampe baltesnius už miesto sniegą
zylutė knibčioja lašinius. Geltonų kaip citrina spindulių dūdos,
strigdamos medžių šakose, ataidi laidotuvių maršus. Slenkantys debesys
apkimba dangų tarsi ligonio lūpas trupiniai. Traškūs meilės nuodėgulių
gyviai ropoja laišku, kurį, tikėtina, parašė
Dievas. Per A4 formato lapą bėga ideali rašysena, žodžių
grandinės nieko neatmena. jos įkaista lėtai nuo laišką skaitančio
kalinio kūno šilumos. Jis surakintas skiemenuoja nesuprasdamas
nei žodžio, vien klausos įtemptai grandinių žvangesio begarsio.

Ateik, gyvenimo žiema! Kai pajutusi žvilgsnį zylutė purptels namo
ir šaltis bus toks, kad žodžiai varvekliais pavirs ir užaugs didesni
už žodį mama saldžiose, reikliose burnose, kai laišką visai užpustys
begaliniai sniegai ir gulėsim sprogimo bangos išmesti ir nuogi šitam peizaže
kaip rankraščio skiautė, kaip raidės, iš kurių randas dienos ir naktys,
ir zylutės balti lašiniai, tada kalinį eis išganyti žiema ir dar kartą,
sukurs ji, nerangiai girkšėdama, valgį, krematoriumo dūmus,
katutes, motorus, dervą, švelnumą, spiritą, purviną gatvę, šunelio
dvasią, kalėdinio pašto ženklo spalvas, pirmą šiųmetį šerkšną.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008

Bezpiederīgie (7.)

letão | Liāna Langa

Bezpiederīgie mīl bezpiederīgos. Mīl vairāk
Neērti pilsētas trokšņi modina gulošos monstrus
Draudīga apmēra gultās, kurās caur margotiem logiem
ieplūst tumsa un gaisma, uzšķiļot zvērisku kaisli
Bet bezpiederīgie mīl bezpiederīgos. Mīl vairāk
Kaktā aiz četrdurvju skapja dīc aizmirstība
Ģimenes kalendārā pāršķirstot speķainas lapas ar
Taupības receptēm, insektu aprakstiem, bildēm
Vienkāršiem padomiem, kā varbūt nemirt pirms laika
Bezpiederīgie mīl bezpiederīgos. Mīl vairāk
Aizmirstībai ir vilkača seja. Ar tumšzilu mēli
Tas pārbauda, vēlreiz pārbauda visus faktus
Īpaši gadskaitli tūkstots deviņsimt sešdesmit
Uz grāmatas vāka, kas smaržo pēc Dašavas gāzes
Bezpiederīgie mīl bezpiederīgos. Mīl vairāk
Rudeņos vēlos mīl tie ar glumajām lapām uz mašīnas
Priekšējā stikla, dubļainām grīdām, rozīņu sviedriem
Uz plaukstām, mīl tie ar skaņu, kas saārda klusuma nervus
Mīl tie ar treknu ogli, kas, uzspiežot stingri, zīmē ļodzīgus
Vaibstus uz diendusas zeltainās ādas. Sveicināts, vilkaci!
Svētki aiz margotiem logiem nepieder mums
Paturi sev savu sāpi. Bezpiederīgie mīl vairāk.

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

lituano

Atskirtieji myli atskirtuosius. Myli labiau
Nejaukus miesto triukšmas žadina monstrus miegančius
Grėsmingo dydžio lovose, per mirguliuojančius stiklus langų
Į jas tamsa įplūsta ir šviesa, ir aistrą žvėrišką įžiebia
Bet atskirtieji myli atskirtuosius. Myli labiau
Kampe, už spintos keturiom durim, dūzgena užmarštis
Vartydama lapus taukuotus šeimynos kalendoriaus, kuriuose
Receptai taupymo, aprašymai vabzdžių, dar nuotraukos
Ir neįmantrūs patarimai, kaip anksčiau laiko nenumirti
Atskirtieji myli atskirtuosius. Myli labiau
Vilkolakio pavidalu gyvena užmarštis. Liežuvis – tamsiai mėlynas
Jis tikrina, dar kartą tikrina visus faktus
Ypač tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtuosius
Knygos viršely, kvepiančiam Dašavos dujomis
Atskirtieji myli atskirtuosius. Myli labiau
Jie myli vėlų rudenį lapais gličiais ant priekinio
Automobilio stiklo, ir ant grindų purvu, ir vynuogių džiovintų prakaitu
Delnuos, myli garsu, tylai nervus sudraskančiu
Myli šlapia anglim, kai ją suspaudi stipriai, gali nupiešt svyruojančius
Veidus ant pokaičio odos auksinės. Vilkolaki, būk sveikas!
Tos šventės, kurios mirga už langų, mums nepriklauso
Pasilaikyki savo skausmą sau. Atskirtieji myli labiau

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008

Bezpiederīgie (6.)

letão | Liāna Langa

Ardievu, homo mediocris! Sapņojam un guļam vēl ikros bāli sārtos.
Tik lēna viņu kustība, tik lipīga. Tā, it kā mūsu caurspīdīgās miesas
kāds tūlīt nāks un kopā salīmēs. Mēs varam arī paši! Tomer neļauj
ūdens, kurš vienmēr pār mums nomodā.

Es slikti atceros, bet reizēm prātā ataust, ka satikāmies lielā pilsētā,
kur karaliskās garneles bij vietējiem tik prasta uzkoda, un sakaitētās
ielās, kur dižciltīgi Zemes dēli mori rībināja bungu bungas
no spodri nopulēta tērauda.

Gaiss bija sviedru pilns un zilā debess sāls pa pastu atceļoja aploksnēs
bez adresāta. Tās vaļā vērām, sāli laizījām bez sāta, un viesmīļi arvien
uz galda vēstulītes rindoja. Tu vaicāji, vai atpazīstu
sūtītāju. Es atbildēju: .

Kolibri manos matos ligzdas tina, bet bija mūsu rokas kā no svina,
kad mēģinājām otram pieskarties. Laiktelpā iesprostoti, šūpojām
vien galvas, kur pelēkajā vielā ieaugušās spalvas kā antenas
mūs rotāja.

Tu teici: raidītāji ieslēgti. Par moluskiem un liesmām, par cilvēkiem
un nedzirdamām dziesmām vai varam mākoņiem mēs pastāstīt?
Bet bungu rība bija pārāk skaļa. Visapkārt puva lielgabalu gaļa.
Es nevarēju tevi saklausīt.

Mēs turpinājām galvas šūpot rimti. Drīz nomelnēja visi gadu simti.
Joprojām vāji atceros, bet šķiet, mums garām dīvains cilvēks
aizlidoja. Tam galva lielāka par zemeslodi bija. Un zobos atbalss
mezgli divpadsmit.

* homo mediocris - parastais cilvēks

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

lituano

Lik sveikas, homo mediocris*! Sapnuojame ir miegame dar ikruose rausvai balkšvuos.
Kokie lėti jų judesiai, kokie dar lipnūs. Tarytum mūsų perregimus kūnus
Kažkas tuojau ateis ir suklijuos. Mes patys šitai galim! Betgi mums neleidžia
Vanduo, kuris nemiega visada už mus.
Blogai prisimenu, bet kartais blyksteli mintis, kad susitikom dideliam mieste,
Tenai karališkos krevetės buvo čionykščiams prastas užkandis, ir gatvių
Kaitroj žvaliai didingi Žemės sūnūs maurai mušė būgnų būgnus,
Kurie spindėjo plieno švariai nublizgintais paviršiais.
Ore tvyrojo prakaitas, ir druską mėlyno dangaus mums siuntė vokuose paštu,
Be adresato. Juos plėšėme ir laižėm druską lyg besočiai, vokai vaišingi
Ant stalo gulė eilėmis. Tu klausei, ar siuntėją atpažįstu. Aš atsakiau tau: taip.
Kolibriai mano plaukuose lizdus sau vijo, bet mūsų rankos lyg švininės buvo,
Kai prisiliest mėginom vienas kito. Laiko erdvėj įkalinti lingavom
Vien galvomis, ir iš pilkosios masės plunksnos augančios tarsi antenos
Mus puošė.
Tu pasakei: siųstuvai įjungti. Apie moliuskus ir liepsnas, ir žmones,
Apie negirdimas dainas ar galime papasakoti debesims?
Bet būgnų garso niekas nepranoko. Visur aplink pabūklų mėsos puvo.
Ir aš tavęs girdėti negalėjau.
Ir vėl lingavom galvomis mes tylūs. Ir greit pajuodo visas šimtas metų.
Labai silpnai atsimenu, bet regis, žmogus pro mus praskrido
Keistas. Galva už žemės rutulį didesnė buvo. Ir aidas dantyse
Gal dvylikos mazgų.

*homo mediocris - žmogus paprastasis

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008

Bezpiederīgie (5.)

letão | Liāna Langa

Mazdārziņa karaliene iekāpj vilcienā Aizkraukle - Rīga.
Viņai kājās gumijnieki, sirmas ūsas ap sačervelētām lūpām.

Viņai maisiņā gurķi, mazdārziņa karaliene ir nogurusi.
Bet viņai maisīņā pašas audzēti gurķi, lieliska šķirne.

Vai tik es neatstāju grābekli starp dobēm, viņa domā.
Acis vēl dziļāk iegulst dobumos, kad viņa domā.

Kaimiņu suns bieži ienāk viņas dārziņā nokārtot darīšanas
un izbradā asteres, reizēm zemeņu stādus.

Vilciena vagons nav pilns. Tā nobružātība kaut kā piestāv
viņas gumijniekiem, sasvīdušajiem kāju pirkstiem tajos.

Mazdārziņa karaliene pēkšņi saprot, ka vagons un zābaki
ir viens un tas pats. Viņas kāju pirksti ir vilciena pasažieri.

Galvenais tas, ka vagonā viss ir ļoti tīrs.
Viņa nekad nav sapratusi, ko nozīmē vārdi nervi un pedikīrs.

Šmaugi bērzi paskrien garām vagona logiem.
Mazdārziņa karaliene ievēro studentu netālu sēžam.

Klēpī tam grāmata. Puisis ir labi ģērbies, viņš snauž.
Stacija Gaisma ar savām ogļu kaudzēm paskrien garām. 

Mazdārziņa karalienes acis izlien no dobumiem kā vāveres bērni.
Dzīvnieciņi apžilbst no pārlieku lielās gaismas.

Tomēr veča turpina lūkoties uz studentu,
kurš viņai atgādina reiz satiktu Stepanu.

Stepans, jauns karavīrs, viņai iemācīja trīs tūkstoš
vai vairāk skūpsta variāciju mežā pēc ballītes.

Viņa atceras Stepana skūpstu bezgalīgumu.
Bezgalīgums garšoja pēc zābaku smēres un kazarmu paikas.

Bija vasara, dienas līdzīgas šai: zaļa, smaržīga tume visapkārt,
bet naktis caurspīdīgas kā melna kaprona zeķe.

Mazdārziņa karalienes lūpas sakustas.
Krampji kāju pirkstos pret labvēli likteni saceļas.

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

lituano

Darželio karalienė įlipa į traukinį Aizkrauklė – Ryga.
Ji avi guminius batus, suvytusias jos lūpas apkabinę žili ūsai.
Krepšelyje agurkai, pavargusi yra darželio karalienė.
Bet tie agurkai jos krepšy, pačios auginti, nuostabi veislė.
Ar tik tarp lysvių grėblį aš nepalikau, galvoja ji.
Ir akys dar giliau įdumba į akiduobes, kai ji galvoja.
Kaimynų šuo dažnai atlieka reikalus josios darže,
Ir astras ten išmindžioja bei retsykiais braškių daigus.
Vagonas traukinio apytuštis. Ir toks nutrintas dera
Prie jos guminių batų ir prie juose suprakaitavusių jos kojų pirštų.
Staiga darželio karalienei galvon šauna, kad guminukai ir vagonas
Tai vienas ir tas pats. Jos kojų pirštai – traukinio keleiviai.
Svarbiausia yra tai, jog vagone labai švaru.
Ką reiškia žodžiai pedikiūras arba nervai, ji niekad nesuprato.
Liauni beržai praskrieja pro vagono langus.
Darželio karalienė įsižiūri į studentą, sėdintį greta.
Glėby jis laiko knygą. Vaikinas puikiai apsirengęs, snaudžia.
Pro šalį pralekia didžiulės anglių krūvos stotelėje ŠVIESA.
Darželio karalienės akys iš akiduobių iššoka tarsi voveriukai.
Žvėreliai nuo per daug ryškios šviesos apžlimba.
Bet senė nesiliauja spigint į studentą,
Kuris jai primena kadaise sutiktą Stepaną.
Stepanas, jaunas kareivėlis, ją išmokino gal tris tūkstančius,
O gal daugiau bučiavimosi variantų miške po vakaruškos.
Jinai atsimena Stepano bučinius, jų begalybę.
Ta begalybė buvo batų tepalo, kazarmų košės skonio.
Ir buvo vasara, ir dienos, kaip šita: aplink žalia ir kvepianti tirštybė,
O naktys peršviečiamos lyg juoda kaprono kojinė.
Darželio karalienės lūpos sukruta.
Mėšlungis kojų pirštuose sukyla prieš likimą geradarį.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008

Vakara saruna

letão | Liāna Langa

- Es gribētu nomirt mežā.
- Es – ātri.
- Un kalnam piedzimt par oli.
- Es – nātri.
- Lejā ripot, kad vējš to paspers.
- Pieglausties sētai. Siltai.
- Par ko tu strādāsi ziemā?
- Par tirpām.

© Liāna Langa
from: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
Audio production: Latvijas Literatūras centrs

Vakaro pokalbis

lituano

- Aš norėčiau numirti miške.
- Aš – greitai.
- Ir gimti žvirgždu kalne.
- Aš – dilgėle.
- Riedėti pakalnėn stumteltam vėjo.
- Priglust prie tvoros. Šiltos.
- Kuo dirbsi žiemą?
- Drebuliu.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008