Ostap Slyvynsky
ucraniano
ne vegetariškai
turiu gi kažkaip išviaukčiot
išmikčiot atryt išsakyt tai
kaip netelpu šeimoj
kaip esu plakamas ugnies bizūnais
savo amazonės
kartais net nežinau už ką
kaip raitausi
lyg kirminas idiotas
seilėdamas namų baldus
kaip einu iš skausmo į skausmą
kaip šliaužiu iš meilės į meilę
norėdamas visus išbučiuot
lyg beviltiškai geras samurajus
šuo girtuoklis
verčiau būsiu blogas poetas
bet geras tėvas, sūnau
verčiau būsiu grubus poetas
bet švelnus tėvas, dukra
atleiskit kad kartais
neišsitenku visų mūsų kaulų narve
draskausi lyg alergikas
kurio oda – bjauri nenumaldoma cinikė
iki pamišimo šoku su kėdėm
glėbesčiuojuos su foteliais
šnekuosi su pastalėm
lendu į šešėlius, tau ant bizūno
parjojus namo, amazone
slapstausi savo vaizduotėj
à la deviantART by Bernard Cornelis
iki siaubo nusilpęs
iki pašaknų sutrikęs
bandau kiaurai pereit sienas
niekieno negirdimas
niekieno nematomas
tada į ausis atsimuša Fratres –
suteik man vilties
ir ramios jėgos, Arvo Pärtai* –
man prieš akis – Egono Schiele's** pamėklės –
pasaulis plyšinėja, o adatos nesiuva
tik duria tik duria tik duria
noriu būt kieta uola, sūnau
noriu būt skaidriu šaltiniu, dukra
noriu būt tavo mylimuoju, amazone
mažiau plakamu
mažiau suplyšinėjusiu
aš nežinau kuo man virst šitoj meilės mėsmalėj:
faršu švelnumo kotletukams
kuriuos atstumsi
ar kąsneliais rietenų befstrogenams
dėl kurių apkvaisi
atleiskit kad tik beveik visas esu jūsų
supraskit kad iš tiesų
daugiau nei visas esu jūsų
kiekviena tavo ląstelė mane jaudina
amazone
kiekvienas tavo kirtis mane užmuša
mylimoji
ar tau negaila meilės mirties?
ar tau saldu nuo mirties meilės?
visa laimė kad turiu prisikėlimo dovaną
kurią nusižiūrėjau šventykloj
visa laimė kad esu nemirtingas
nes beprotiškai silpnas
geriau būsiu silpnas poetas
bet tvirtas tėvas, sūnau
geriau būsiu klykiantis poetas
bet girdintis tėvas, dukra
noriu būt klykiantis sumaltas,
su tavim sumaitotas, amazone
tavo seilėm pateptas
tavo bučiniais palaimintas
tavo nirtuly palaidotas
tavo šypsenoj atgaivintas
nes tu ir aš yra viena
nes tu ir aš – meilės mėsmalė
urzgianti lyg vilko gerklos
visgi verta džiaugtis
kad vienas į kitą nežiūrim
vegetariškai
*Arvo Pärt (1935) – klasikinės ir sakralinės muzikos estų kompozitorius. Fratres – itin subtilus ir jausmingas jo kūrinys.
**Egon Schiele (1890–1918) – austrų dailininkas, nervinga maniera piešęs ir tapęs tarsi suplyšinėjusius ir sulopytus kūnus, tiek dekoratyvius, tiek pamėkliškus moterų ir vyrų aktus.
Extraído de: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Produção de áudio: Lithuanian Culture Institute, 2022
не по-вегетаріанському
треба ж мені якось вибелькати
вибубнити відригнути вимовити те
як не поміщаюся в сім’ї
як шмагають мене батоги
моєї амазонки
іноді навіть не знаю за що
як звиваюся
наче хробак ідіот
слинячи домашнє начиння
як іду з болю в біль
як повзу з любові в любов
прагнучи всіх розцілувати
ніби відчайдушно добрий самурай
пес-п’яниця
краще я буду поганим поетом
але добрим батьком, сину мій
краще буду грубим поетом
та ласкавим батьком, донько моя
даруйте що іноді
не вміщаюсь у клітці всіх наших кісток
чухаюсь наче алергік
у якого шкіра – прикра невблаганна цинічка
до нестями танцюю зі стільцями
обіймаюсь з кріслами
розмовляю з підстіллями
повзу в тіні, коли на батозі
пригарцюєш ти амазонко
ховаюсь у твоїй уяві
à la deviantART by Bernard Cornelis
жахливо ослаблий
до самого кореня сторопілий
силкуюсь пройти крізь стіни
ніким не почутий
ніким не побачений
тоді у вуха врізається Fratres –
додай мені надії
й сили, Арво Пярте,
в мене перед очима – привиди Еґона Шіле –
світ розривається, голки не шиють
лише колють лише колють лише колють
хочу бути твердою скелею, сину мій
хочу бути прозорим струмком, донько моя
хочу бути твоїм коханим, амазонко
менше шмаганим
менш розірваним
не знаю на що мені перетворитися в цій любовній м’ясорубці:
на фарш на котлетки пестощі
які ти відштовхнеш
чи на фарш для біфстроганов чвар
через які ти знавіснієш
пробачте що лише почасти весь я ваш
збагніть що насправді
більш ніж увесь я ваш
кожна клітина твоя мене збуджує
амазонко
кожен удар твого батога мене убиває
кохана
тобі не шкода смерті любові?
тобі не солодко від любові смерті?
все щастя що у мене є дар воскрешати
що його я підгледів у храмі
все щастя що я безсмертний
тому що божевільно слабкий
краще я буду слабким поетом
але твердим батьком, сину мій
краще буду верескливим поетом
але чуйним батьком, донько моя
хочу бути верескливим порубаним
з тобою зім’ятим, амазонко
твоєю слиною помазаним
твоїми цілунками блаженним
у твоїй люті похованим
у твоїй усмішці оживленим
бо ти і я – одне
бо ти і я – м’ясорубка любові
що ричить наче вовче нутро
і все ж варто радіти
що ми не дивимось одне на одного
по-вегетаріанському