Dovilė Kuzminskaitė
espanhol
pavasaris
toks smarkus atlydys
tokie gilūs vandenų dantys
kad pagraužė net kapines
tokie stiprūs delnai
kad iš žemių pakėlė karstus
sutrupino juos
ir paleido į miestą upes
su neseniai užkastaisiais:
dešimtys didingų ramių lavonų
tarsi gondolos
ėmė plaukioti gatvėm,
suko į skersgatvius
lindo pro arkas
lankės kiemuos
užsimerkę
plaukė į krautuves
nieko nepirko
kartais vos vos
lietės pečiais
klubais pakaušiais
bet jokių šnabždesių barnių
intrigų glamonių;
romūs išdidūs
lyg valtys prikimštos kaulų
kiekvienas plaukė savo takais
nekreipdami dėmesio
į kelių ženklus
į vis dar blyksinčius šviesoforus
romūs išdidūs
vandens išvaduoti
iš siaurų ir tamsių kambarių
jie plaukė ir plaukė
kaip iš namų
pabėgusios lovos
apsivilkę tamsiais
miego kostiumais
tom keistom pižamom
ant kurių jau ropštės
vandens išjudintos
pelės ir žiurkės
pašiauštu kailiu
piktokos
dar ne laikas gi
buvo bėgt iš rūsių į palaukes
bet praslinkus akimirkai kitai
jos jau sėdi romios
kelia galvas išdidžios
lyg susizgribo:
laikas matyt pagaliau
pamatyt ir platesnį pasaulį
"o tai seniai jau užkniso
tos pačios skylės ir landos
tas pats ėdesys
visi tie rėksniai knarkylos už sienų
ir nosį gniaužiantys jų bezdalai
oi kaip visgi smagu
kad užplūdo šitas vanduo
o tai šūdą būtumėm kur išsiruošę!“
Extraído de: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Produção de áudio: Lithuanian Culture Institute, 2022
la primavera
tan potente es el deshielo
tan profundos los dientes de las aguas
que mordieron un hueco hasta en el cementerio
tan fuertes las manos
que levantaron de la tierra los ataúdes
los desmigaron
y soltaron a la ciudad unos ríos
con los recién enterrados:
unos cuantos cadáveres majestuosos y calmos
se pusieron a navegar por las calles
como góndolas
se metieron bajo los arcos
visitaron los patios
con los ojos cerrados
iban a las tiendas
no compraron nada
a veces apenas
se tocaban con los hombros
las caderas las coronillas
sin ningún murmullo pelea
intrigas caricias;
calmos y orgullosos
como barcas rellenas de huesos
cada uno navegaba por sus senderos
sin hacer caso
a las señales de tráfico
a los semáforos que todavía brillaban
calmos y orgullosos
liberados por el agua
de sus estrechas y oscuras habitaciones
navegaban y navegaban
como si fuesen camas
que se escaparon de casa
vestidos con oscuros
trajes de sueño
con estos extraños pijamas
encima de a los que ya se estaban subiendo
los ratones y las ratas
movidas por el agua
con su pelo erizado
bastante enfadadas
todavía no era la hora
de huir de los sótanos a los campos
pero al pasar algún que otro instante
ya están sentados tranquilos
levantan las cabezas orgullosos
como si se hubieran dado cuenta:
probablemente habrá llegado la hora
de ver otro mundo más amplio
¨es que ya desde hace mucho nos hemos hartado
de los mismos agujeros y orificios
la misma comida
todos estos gritones y roncadores detrás de las paredes
y sus pedos que apestan
la verdad es que es muy divertido
que haya subido este agua
porque de otra manera no nos hubiéramos movido ni de coña¨.