nuodėmklausys

aš nebesulaikomas ūkiantis
klykiantis sprunkantis į pašalius
klajojantis su baimėm nuogąstavimais susigūžimais

nuolat regintis tavo juodas
blizgančias plunksnas
corvus corax

esu sklendžiantis drauge su karstais
tūkstančiais karstų
ant jų galiu joti kaip ant skitų žirgų
Ponto stepėj
vienišas ant tūkstančio tvirtų žirgų

galiu jais plaukioti tarsi valtimis
ant Dzūkijos ežerų
vienišas tamsus siluetas
virš gilių ežerų

gultis tarsi į lovas
Beinako pilies menėse
šnabždėtis su iškiliom
hercogienėm kvepiančiais plaučiais

ar tik ne tu jų prikarksi
corvus corax

aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri savo prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja

verčiau jau tamsa
corvus corax

baugi tamsa
kuri mane ryja
o prarijusi guodžia
kad aš – tikrai ne baisiausias

esu keliaujančio karstų miesto sargas
apdriskusiais drabužiais
nudriskusiom mintim
iš kurių mano viduj
nuolat auga šiukšlynai

o tu po juos kapstaisi
corvus corax

o tu nuolat po juos kapstaisi
trokšdamas kad nebesulaikomai
išklykčiau
visas savo piktdžiugas
visus nemylėjimus
silpnesniųjų skriaudimą
visas išdavystes
kad apsipilčiau gėdos prakaitu
lyg sieros tirpalu

nors pats puikiai žinai – neišdegs
corvus corax

prisipažinęs tapčiau sėslus
kaip priebažnyčio rūpintojėlis
kaip utėlė klajojanti po to paties šuns gaurus
kaip saldžiais kvepalais atsiduodantis štilis

neišpažinimai mane degina
tampa kuru
kurio užsipildęs galiu klajot su savo kolonija
po begalinius nakties plotus

negi dar nežinai – tik mirtis
padovanos išpažintį
corvus corax

tą naktį visa mano karstų flotilė
nutūps ant vieno Dzūkijos ežero
– ant Didžiulio –
su pakrančių sargybiniais –
didžiaisiais baubliais
ir įsiviešpataus tokia tyla

kad aidint paskutiniams
mano širdies dūžiams
pagarbiai
sulaikysi kvėpavimą

o tada tavo snapas
išganys mano kūną

iš mano kaulų kraudamas lizdą
negalėsi patikėt
kad jie – tuščiaviduriai

kaip tavo
corvus corax

vėjas
pro juos švilpaus
visais paukščių balsais
lies nesibaigiančias paslaptis
tau tiesiai į ausį

galėsi kinkuot palaimingai galva
mane narstyt
lig paskutinio kaulelio
ir žegnot savo galingu snapu

esi vienintelis
kuriuo pasitikiu
corvus corax

juk taip noris
palengvėjimo
kad ir po visko
mano juodasis kunige


corvus corax (lot.) – kranklys, varnas

© Dainius Gintalas
Extraído de: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Produção de áudio: Lithuanian Culture Institute, 2022

el confesor

soy imparable ululante

chillante huyendo hacia los lados

vagabundeando con los miedos los temores

el acurrucarse

 

siempre viendo tus plumas

negras brillantes

corvus corax

 

estoy volando junto con los ataúdes

miles de ataúdes

puedo montar en ellos como en caballos escitas

en las estepas del Ponto

solitario en miles de caballos fuertes

 

puedo navegar en ellos como en barcas

por los lagos de Dzūkija

una silueta oscura y solitaria

sobre los lagos profundos

 

acostarme como en camas

en las salas del castillo de Beynac

susurrar con las sublimes

duquesas de pulmones fragantes

 

no serás tú quién las cacarees

corvus corax

 

soy un nómada imparable

con los ojos color naranja

fuera de las órbitas

besando la oscuridad

golpeándose de nuevo contra la luz

que con sus puños huesudos

llama a mis extrañas

por decirlo de alguna manera visiones

estas tienen hipo se retuercen gimen

 

mejor la oscuridad

corvus corax

 

la oscuridad aterradora

que se me está tragando

y al tragárseme me está consolando

yo para nada soy el peor

 

soy el guardián de la ambulante ciudad de ataúdes

con la ropa rota

con los pensamientos rotos

de los que en mi

sin parar crecen los basureros

 

y tu rebuscas en ellos

corvus corax

 

y tú vas rebuscando en ellos

deseando que imparablemente

gritara

todas mis malicias

todos mis malquereres

el daño a los más débiles

todas las traiciones

que me cubriera el sudor de la vergüenza

como si fuese una disolución de azufre

 

aunque tú mismo sabes muy bien – no tendrás suerte

corvus corax

 

al confesarlo me haría sedentario

como un Cristo pensativo en el pórtico de la iglesia

como un piojo vagabundeando por el pelo del mismo perro

como la calma que huele a un perfume dulce

 

no confesarlo me quema

se convierte en el combustible

con el que me lleno y puedo vagabundear con mi colonia

por las interminables amplitudes de la noche

 

quizás no lo sabrás todavía solo la muerte

regalará la confesión

corvus corax

 

aquella noche toda mi flotilla de ataúdes

bajará sobre un lago de Dzūkija

-sobre el Didžiulis-

con los guardianes de las costas

los avetoros comunes

y reinará tal silencio

 

que cuando los últimos latidos

de mi corazón hagan eco

retendrás la respiración

respetuosamente

 

entonces tu pico

pastoreará mi cuerpo

 

montando un nido con mis huesos

no te podrás creer

que están huecos

 

igual que los tuyos

corvus corax

 

el viento

silbará a través de ellos

con las voces de todos los pájaros

verterá secretos interminables

directamente en tu oído

 

podrás asentir con la cabeza felizmente

desmembrarme

hasta el último huesecillo

y santiguar con tu pico poderoso

 

eres el único

del que me fío

corvus corax

 

es que se desea tanto

un alivio

aún después de todo

mi negro sacerdote

 

*corvus corax (latín): cuervo


Traducctión de Dovilė Kuzminskaitė