Dovilė Kuzminskaitė
espanhol
nuodėmklausys
aš nebesulaikomas ūkiantis
klykiantis sprunkantis į pašalius
klajojantis su baimėm nuogąstavimais susigūžimais
nuolat regintis tavo juodas
blizgančias plunksnas
corvus corax
esu sklendžiantis drauge su karstais
tūkstančiais karstų
ant jų galiu joti kaip ant skitų žirgų
Ponto stepėj
vienišas ant tūkstančio tvirtų žirgų
galiu jais plaukioti tarsi valtimis
ant Dzūkijos ežerų
vienišas tamsus siluetas
virš gilių ežerų
gultis tarsi į lovas
Beinako pilies menėse
šnabždėtis su iškiliom
hercogienėm kvepiančiais plaučiais
ar tik ne tu jų prikarksi
corvus corax
aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri savo prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja
verčiau jau tamsa
corvus corax
baugi tamsa
kuri mane ryja
o prarijusi guodžia
kad aš – tikrai ne baisiausias
esu keliaujančio karstų miesto sargas
apdriskusiais drabužiais
nudriskusiom mintim
iš kurių mano viduj
nuolat auga šiukšlynai
o tu po juos kapstaisi
corvus corax
o tu nuolat po juos kapstaisi
trokšdamas kad nebesulaikomai
išklykčiau
visas savo piktdžiugas
visus nemylėjimus
silpnesniųjų skriaudimą
visas išdavystes
kad apsipilčiau gėdos prakaitu
lyg sieros tirpalu
nors pats puikiai žinai – neišdegs
corvus corax
prisipažinęs tapčiau sėslus
kaip priebažnyčio rūpintojėlis
kaip utėlė klajojanti po to paties šuns gaurus
kaip saldžiais kvepalais atsiduodantis štilis
neišpažinimai mane degina
tampa kuru
kurio užsipildęs galiu klajot su savo kolonija
po begalinius nakties plotus
negi dar nežinai – tik mirtis
padovanos išpažintį
corvus corax
tą naktį visa mano karstų flotilė
nutūps ant vieno Dzūkijos ežero
– ant Didžiulio –
su pakrančių sargybiniais –
didžiaisiais baubliais
ir įsiviešpataus tokia tyla
kad aidint paskutiniams
mano širdies dūžiams
pagarbiai
sulaikysi kvėpavimą
o tada tavo snapas
išganys mano kūną
iš mano kaulų kraudamas lizdą
negalėsi patikėt
kad jie – tuščiaviduriai
kaip tavo
corvus corax
vėjas
pro juos švilpaus
visais paukščių balsais
lies nesibaigiančias paslaptis
tau tiesiai į ausį
galėsi kinkuot palaimingai galva
mane narstyt
lig paskutinio kaulelio
ir žegnot savo galingu snapu
esi vienintelis
kuriuo pasitikiu
corvus corax
juk taip noris
palengvėjimo
kad ir po visko
mano juodasis kunige
corvus corax (lot.) – kranklys, varnas
Extraído de: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Produção de áudio: Lithuanian Culture Institute, 2022
el confesor
soy imparable ululante
chillante huyendo hacia los lados
vagabundeando con los miedos los temores
el acurrucarse
siempre viendo tus plumas
negras brillantes
corvus corax
estoy volando junto con los ataúdes
miles de ataúdes
puedo montar en ellos como en caballos escitas
en las estepas del Ponto
solitario en miles de caballos fuertes
puedo navegar en ellos como en barcas
por los lagos de Dzūkija
una silueta oscura y solitaria
sobre los lagos profundos
acostarme como en camas
en las salas del castillo de Beynac
susurrar con las sublimes
duquesas de pulmones fragantes
no serás tú quién las cacarees
corvus corax
soy un nómada imparable
con los ojos color naranja
fuera de las órbitas
besando la oscuridad
golpeándose de nuevo contra la luz
que con sus puños huesudos
llama a mis extrañas
por decirlo de alguna manera visiones
estas tienen hipo se retuercen gimen
mejor la oscuridad
corvus corax
la oscuridad aterradora
que se me está tragando
y al tragárseme me está consolando
yo para nada soy el peor
soy el guardián de la ambulante ciudad de ataúdes
con la ropa rota
con los pensamientos rotos
de los que en mi
sin parar crecen los basureros
y tu rebuscas en ellos
corvus corax
y tú vas rebuscando en ellos
deseando que imparablemente
gritara
todas mis malicias
todos mis malquereres
el daño a los más débiles
todas las traiciones
que me cubriera el sudor de la vergüenza
como si fuese una disolución de azufre
aunque tú mismo sabes muy bien – no tendrás suerte
corvus corax
al confesarlo me haría sedentario
como un Cristo pensativo en el pórtico de la iglesia
como un piojo vagabundeando por el pelo del mismo perro
como la calma que huele a un perfume dulce
no confesarlo me quema
se convierte en el combustible
con el que me lleno y puedo vagabundear con mi colonia
por las interminables amplitudes de la noche
quizás no lo sabrás todavía solo la muerte
regalará la confesión
corvus corax
aquella noche toda mi flotilla de ataúdes
bajará sobre un lago de Dzūkija
-sobre el Didžiulis-
con los guardianes de las costas
los avetoros comunes
y reinará tal silencio
que cuando los últimos latidos
de mi corazón hagan eco
retendrás la respiración
respetuosamente
entonces tu pico
pastoreará mi cuerpo
montando un nido con mis huesos
no te podrás creer
que están huecos
igual que los tuyos
corvus corax
el viento
silbará a través de ellos
con las voces de todos los pájaros
verterá secretos interminables
directamente en tu oído
podrás asentir con la cabeza felizmente
desmembrarme
hasta el último huesecillo
y santiguar con tu pico poderoso
eres el único
del que me fío
corvus corax
es que se desea tanto
un alivio
aún después de todo
mi negro sacerdote
*corvus corax (latín): cuervo