Laurynas Katkus
Vairuotojo žmona
Vairuotojo žmona
Vairuotojo žmona: Rytą man liko tik odinė kepurė ant spintos.
Vairuotojas: Iš pradžių taip lėkiau - maniau, apsiversiu.
V.ž.: Aš vėl aptekau katėm; siūlai smaugia man kaklą.
V.: Bremenas. Šlapdriba. Sapnuojas pasieniečiai.
V.ž.: Oi, susirgau! Nepadeda ir žiūrėjimas pro langą.
V.: Užsimiršęs glaudžiu sunkvežimio priekį, tavo krūtinę.
V.ž.: Ji neužkrečiama, tačiau mirtina. Jau motina išneša šiukšles, nuperka maisto.
V.: Parvešiu Europos pieno, ir tu pasveiksi.
V.ž.: Kalėdos. Po langais šaukia: Dezdemona, padarysiu tave laimingą!
Nebegaliu: išvažiuosiu, pakeisiu butą, pavardę, tautybę…
V.: Pakrauta. Jungiu šviesas; spaudžiu vairą, lyg kelią sutrumpint galėčiau. Jaučiu:
liko tik kelios minutės.
Ar spėsiu, ar spėsiu?