Jan Wagner

„I am the ninth, a bad position.
                        But he’s still walking.”
                        (Günter Eich)

he’s still walking, a head watching a body
as it staggers on. but where is he really,
his real self? in those last looks
he gave from the basket, or in his blind steps?  
i am the ninth and the month is october;
the cold and the hempen rope cut deeper
into the flesh. we kneel in a row, high
above us dabs of downy white in the sky
as though our women, on the eve of a feast,
were plucking fowl. father’s pale fist
clutched the haft of the axe, its shiny blade
glinting in the sun. and the hen, a mess of blood
and fluttering feathers, sought a way between
two worlds, past us cheering children.

„Soy el noveno, no es un buen puesto.
Pero él aún camina.“
(Günter Eich)

aún camina; la cabeza mirando el cuerpo
que avanza dando tumbos. pero ¿dónde
está él, él mismo? ¿en las últimas miradas
lanzadas desde el canasto o en los pasos ciegos?
soy el noveno y es octubre;
el frío y la soga cortan más hondo
en la carne. estamos de rodillas, en fila; las nubes
sobre nosotros en manchas blancas, como si desplumasen
allá arriba aves domésticas, igual que las mujeres
antes de las fiestas. papá con sus puños blancos
sostenía el mango y el hacha brillante
que guiñaba a la luz. la gallina, entretanto,
corría ensangrentada, aleteando para hallar su camino
entre dos mundos, pasando al lado de nuestros gritos de niños.

*Klaus Störtebeker fue un famoso pirata del Mar Báltico y el Mar del Norte.
En 1401, tras una encarnizada batalla naval, fue capturado y llevado a la
ciudad de Hamburgo, donde fue decapitado en octubre del mismo año.
Según la leyenda, el alcalde de Hamburgo aceptó una solicitud especial
de  Störtebeker: tan pronto se le decapitara, avanzaría caminando y
aquellos piratas junto a los cuales alcanzara a pasar serían indultados.
Störtebeker pasó al lado de once hombres antes de que el verdugo le
pusiera zancadilla. Finalmente, el alcalde rompió su promesa e hizo
decapitar a todos los piratas.

”Olen yhdeksäs, huono sijoitus.
                             Mutta hän juoksee vielä.”
                             (Günter Eich)

hän juoksee vielä, ja pää näkee ruumiin,
se eespäin hoippuu. mutta missä itse
hän on nyt? katseen viime välähteissä
korissa vai tuon juoksun sokeudessa?
yhdeksäs sija, ollaan lokakuussa;
jo viiltää kylmä sekä köyden hamppu.
rivissä kyyristymme, pilvitupot yllä
kuin siipikarjaa kynittäisiin siellä –
kuin naiset ennen juhlimista. isä
kalpeanyrkkisenä puristeli vartta,
ja kiiltävänä kirveenterä iski
valossa silmää. silloin kana juoksi
räpyttäen verisenä, etsi kahden
maailman rajaa, ohitti meidät, rääkyvät lapset.

                        „Son o noveno, non é un bo posto.
                        Pero el aínda camiña.“
                        (Günter Eich)


aínda camiña; a cabeza mirando para o seu corpo
que avanza dando tombos. pero, realmente onde 
está el, onde o seu verdadeiro ser? nesas últimas miradas 
que lanzou dende o canastro, ou nos pasos cegos?
son o noveno e é outubro;
o frío e a soga cortan máis profundo na
carne. estamos de xeonllos en fila; as nubes 
enriba de nós en manchas brancas, coma se desplumasen 
alá arriba aves domésticas, igual que fan as mulleres
antes das festas. entón o puño lívido do pai
agarraba o mango da machada, o seu gume puído
chiscáballe ao sol. e daquela a galiña, un sarillo de
sangue e plumas revolvéndose, facía o seu cego traxecto entre
dous mundos, pasando a través das nosas mofas de nenos.

„A kilencedik vagyok;kedvezőtlen hely.
De még megy előre.”
(Günter Eich)

még megy előre, nézi a fej, ahogy
támolyog még a test. de hol
van ő maga? e végső pillantás vajon
a kosárból vagy az a lépdelés, vakon?
kilencedik vagyok, október
van, a hideg s a kenderkötél mélyen
húsunkba vág, térdelünk sorban,
fehérség pelyhez ránk, akárha ott fenn
baromfit kopasztana valaki – mint
ünnep előtt a nők. apánk ökle fehér,
ahogy a nyelet markolta, kinyújtott
kezében villant a bárd. és mi bámultuk a tyúkot –
egy csapat ajzott, sikongató gyermek –,
hogy rohan két világ közt s véresen hogy verdes.

«Aš devintas, prasta vieta.
                                   Bet jis dar eina.“
                           – Günteris Eichas –

jis vis dar eina, ir galva dar žiūri,
kaip kūnas sverdėja pro vyrų būrį.
bet kur gi jis dabar?  bejėgiuos žvilgsniuos
nuo ešafoto ar akluose žiñgsniuos?
aš tik devintas, o aplinkui spalis,
rankas įveržus virvė,  kaulus gelia;
išsirikiavę klūpom, o ant skliauto
balti pūkeliai, tartum žąsį peštų
kažkas aukštai   –  nelyginant prieš šventę
moterys. Blyškūs tėvo kumščiai, lenktą
kirvakotį suspaudę, ir šviesa,
užliejusi geležtę: kol višta
visa kraujuota, pasišiaušus bėga
pro mus, rėkiančius vaikus, palei pasaulių ribą.

*Vokiečių piratas viduramžiais, veikęs Baltijos ir Šiaurės jūrose. Sučiuptas
Hanzos laivyno  ir Hamburge nukirsdintas.  Anot legendos, Hamburgo
burmistras pažadėjo Stortebekeriui išlaisvinti tuos jo bendražygius, pro
kuriuos jis įstengs pražygiuoti nukirtus galvą. Begalvis piratas sugebėjo
praeiti pro vienuolika savo vyrų, kol budelis  nepakišo jam kojos. Tačiau
burmistras savo pažado neištęsėjo.

"Ik ben de negende, een slechte plaats.
                                      maar nog steeds loopt hij."
                                      (Günter Eich)

nog steeds loopt hij, ziet het hoofd het lichaam aan
bij zijn tuimelen vooruit. maar waar
is hij, hijzelf? in deze laatste blikken
vanuit de mand of in het blinde hinken?
ik ben de negende en het is oktober;
de kou en het touw van hennep snijden dieper
in het vlees. wij knielen, op een rij, in plukken
wit de wolken boven ons, als plukte
men pluimvee daarboven – zoals voor feesten
de vrouwen. vader, die met bleke vuisten
de steel vasthield, en de glimmende bijl,
die knipperde in het licht. de kip onderwijl
liep bloedig, fladderend, zijn weg te vinden
tussen twee werelden, langs ons jolende kinderen.

«Jeg er nummer ni, en dårlig plassering.
Men han går fortsatt.»
– Günther Eich – 

men han går fortsatt, hodet ser kroppen der 
den sjangler seg fram. men hvor 
er han selv? i disse siste blikkene
fra kurven eller i de blinde skrittene?
jeg er nummer ni, og det er oktober;
kulden og hamprepet gnager og gnager
i huden. vi kneler, på rekke, skyene
over oss i flekker av hvitt, som om et fjærkre
ble ribbet der oppe – slik kvinner gjør før en fest. 
far som med bleke never grep fast
om skaftet, og slakterøksa blank og fin 
i sollyset. mens høna for å finne veien sin, 
bakset blodig med vingene og la på sprang
mellom to verdener, forbi oss barna som ropte og sang.

Jestem dziewiąty, nie najlepsze miejsce
                         Ale on jeszcze idzie
                         Günter Eich

jeszcze idzie, głowa przygląda się ciału
chwiejnym krokom naprzód, ale gdzie
jest on sam? w ostatnich spojrzeniach
rzucanych z kosza czy w tych ślepych ruchach?
jestem dziewiąty; już październik, chłodno
konopny powróz wrzyna się głęboko
w skórę, klęczymy w szeregu, w górze
białe zwitki chmur podobne do pierza,
które przed świętem wyskubują baby.
tymczasem ojciec pobielałe graby
zaciskał na trzonku, lśniły ostrza
katowskie w świetle, podczas
gdy kura podfruwała krwawiąc, wąskim traktem
między światami, mijała nas, rozbawioną dziatwę.

»Jaz sem deveti, slabo mesto.
               On pa še kar teče.«
               (Günter Eich)

on pa še kar teče, glava opazuje telo
kako se opoteka dalje. toda kje
je on, on sam? v teh zadnjih pogledih
iz košare ali v slepih korakih?
jaz sem deveti in oktober je;
hlad in konopec zarezujeta vse globlje
v meso. klečimo, postrojeni, v madežih
bele barve oblaki nad nami, kot da zgoraj
skubijo perutnino – kakor to pred slavji
počnejo ženske. oče, ki z bledimi pestmi
trdno oklepa ročaj, in bridka sekira,
ki je poblisnila v svetlobi. kokoš pa medtem
teka okrog vsa krvava, prhuta, išče svojo pot
med dvema svetovoma, mimo nas, tulečih otrok.

*(Klaus Störtebeker, 1360–1401, eden najbolj znanih severnonemških
piratov, obglavljen v Hamburgu. Po legendi so mu obljubili, da bodo
izpustili tiste izmed njegovih tovarišev, mimo katerih bo njegovo
obglavljeno telo še priteklo. Menda je rešil vse.)

                                               Ја сам девети, лоше место.
                                               Али он још трчи.
                                               Гинтер Ајх

он још трчи, посматра ли глава тело
у његовом пијаном тетурању? али где је тај тркач?
има ли га у последњим погледима, добаченим
из корпе, или у корацима наслепо?
ја сам тај девети и октобар је; студен и ужад
од конопље усецају се све дубље у месо.
клечимо, поређани, у гужвама белине,
изнад нас облаци, канда неко у висинама
черупа живину – попут жена уочи празника. –
отац, убледелим пестима стишће држаљу,
а голо сечиво брадве жмирка на светлу. док
ми, деца, урламо од весеља, обезглављен
петао, сав огрезао у крви, клепћући
крилима и поскакујући испред нас
тражи свој пут између два света.

-------
* Штертебекер (Störtebeker), немачки гусар из 14. века. (прим. прев.)

Jag är den nionde, en dålig plats.
Men än springer han.
                                     (Günter Eich)

än springer han, än ser hans huvud på
när kroppen raglar fram. men var är han,
han själv? i dessa sista ögonkast
från korgen? i de blinda stegens hast?
jag är den nionde, det är oktober;
i köttet skär sig köld och repets fibrer
in. vi, på knä, i rad, under en skock av
moln, tussigt vitt, som om man plockat
fjäderfän däruppe – likt kvinnor gör
till fest. med bleka nävar höll min far
om skaftet, och dess stålhuvud var blankt
och blixtrade av ljus. vår höna sprang
och sökte blodigt flaxande sin väg
förbi oss skränande barn, till nästa värld.