Giedrė Kazlauskaitė
Naujosios žydų kapinės
Naujosios žydų kapinės
Olandų gatvėje, per vieną vasaros
praktiką, kai visą klasę vedė piešti
į Užupį, su drauge atsilikom, perėjom
kiton gatvės pusėn, užsilipom ant kažkokios
kalvos ir ėmėm kalbėtis, kaip gera būtų
išvažiuoti mokytis į Ameriką.
Tai niekis, kad abi buvom gavusios pataisų:
po dvidešimties metų tai išsipildė.
Subrendau vis dėlto Vilniuje.
Amerika, Amerika, - šaukdavo
asocialus lituanistas per paskaitas
po fakulteto langais.
Jau buvau skaičiusi Simone Weil,
kuri, būdama saugi holokausto akivaizdoje
numirė nuo tuberkuliozės.
Mes jau prie daug ko pripratome,
pusryčiaudami žiūrim į mirusiųjų
kūnus Jeruzalės gatvėse.
Tais metais per Kūčias prakartėlėje
gulėjo negyvo trimečio nuotrauka; tūkstančiai
plaukdami į Lesbo salą, nuskendo
Egėjo jūroje, į kurią, sutapimas,
karalius įšoko ir nusižudė, pamatęs
juodas, o ne baltas bures.
Mes atsigulėme katedros aikštėje
vietoj tų, kurie nusižudė; kovėmės
už psichiatriją be lobotomijos.
Laimei, gamintojai nesugalvojo
suręsti kryžiaus orkaitės viduje;
Sylviai Plath atminti.
Niekas nekrauna vainikų tarp
skrudintų bulvių ir vištų sparnelių;
jie patys yra vainikai ir žvakės.
Įvyko sinodas, šventaisiais paskelbė
panašesnius į tradicinę šeimą;
Simone Weil netapo Bažnyčios mokytoja.
Po dvidešimties metų kartojau tą kelią,
žinodama vos daugiau, girdėdama mudviejų
naivius balsus iš praėjusio laiko:
- Kas čia, kažkokie antkapiai?
- Žvaigždė, panaši į anarchiją.
- Šūdas, čia žmonės palaidoti.
Niekada daugiau nebelaipiosiu
laiptais į Tauro kalną nei į Nacionalinę
biblioteką; jie sumūryti iš tų antkapių.