Rimvydas Stankevičius
LAIKMETIS
LAIKMETIS
Viskas, ką prisimenu
Iš savo
Šalies istorijos –
Sniegai ir vienatvė
Moteris,
Prievartaujama septynių aklųjų –
Ji tik pabandė parodyt jiems
Kelią
Iš kur čia pasitikėjimas –
Viskas fragmentiška –
Kiekvienas iš savo
Urvelio
Paklausk jo: „kas tavo tėvynė?“
Sakys: „žinau,
Tik niekada
Nesu ten buvęs“ –
Toks dar beribis pasaulis
Ir daiktai dar nesusiję
Tarpusavy
Minia susirinkusi klausosi moters –
Ji iš tiesų mato ateitį –
Tačiau tik nuotrupas
Ir tik estetines –
Juokdarys eketėj –
Tvoros, kokių pas mus dar
Nebuvo –
Ginkluoti medžioti einą –
Narsūs, ištroškę
Laimikio –
Už keliolikos žingsnių
Vilkas pleišėja
Rėkiantį žmogų
Anie nepastebi –
Tokie laikai –
Sniegai, sniegai ir
Vienatvė
Tiesa, buvo dar
Kristus,
Bet jis buvo vienas
Iš mūsų, todėl jį
Mažai kas žinojo –
Patys suprantat –
Sniegai
Rūmų nykštukų
Vestuvės,
Labdarių pinigais
Mirtinai uždaužyti
Septyni aklieji...
Kas tie rūmai?
Kur jie?
Žinau tik,
Kad šį žodį
Reikėdavo tarti
Puse lūpų
Ir prisidengus burną –
Tai buvo teisinga –
žmonės tuomet gražesni –
Dantų teturėjom vos vienas kitas –
Patys suprantat –
Vienatvė
Prekyba dievaižin
Kokiais purvinais
Ryšuliais,
Nežiūrint į vidų
Ir varnos –
Jų pasaulis buvo
Aiškesnis –
Tie patys keliai
Ir norai
Kalba ta pati
Kaip ir mūsų,
Tik išdidesnė
Gal todėl kaip tik jų
Ir nevalgėm
Nors šiaip
Ar luošys, ar knyga,
Ar bulvė
Buvo vis tiek
Norėjom būt
Į paukščius panašūs –
Dabar jau turbūt
Atvirkščiai?
Šiaip neblogi buvo
Laikai –
Tik tie sniegai ir
Aklieji
O kita
Man atminty išliko lyg
Obuoliai
Tiksliau lyg jų kvapas
Statinėje,
Kurioj obuolių
Nėra...
Klausiat kas valdė?
Kaip ir dabar –
Vienatvė.