Giedrė Kazlauskaitė
Bibliotekos laiptai
Bibliotekos laiptai
Nemigos valandomis
bandydavau įsivaizduoti butelius,
kuriuos teko išgerti.
Rikiuojami jie netilpdavo į kambarį,
tad eidavau miegot į balkoną.
Suimdavo didelė mirties baimė,
kad tiek ilgai gyvenu,
o produkto jokio, vien nuostoliai.
Visuomet norėjau būti siuvėja –
toks meditatyvus darbas, mintimis
gali rašyti romaną.
Turėjau siuvančių draugių –
jos tokios originalios atrodė, tačiau šiandien
jau nebenorėčiau tokia būti.
Vis dėlto tebegirdžiu siuvamosios klapsėjimą;
tebeslysta stori ir ploni sapnų audiniai
pro šerpetotus pirštus.
Viskas, kitose knygose, jeigu tokių dar bus –
jokių mamų, jokių psichoterapeutų.
O rytais į biblioteką rinkdavosi
doktorantės paklaikusiomis akimis,
darželiuose palikusios verkiančius vaikus.
Lipdavau laiptais, kuriems kokie keturi šimtai metų,
ir melsdavausi; štai ir aš, amžina doktorantė.
Viešpatie, ačiū tau, kad nesu kaip šie žmonės – gražūs, padorūs, geri;
kad nežinia kieno (nejau tavo?) rūpesčiu negimiau tvarkingoje šeimoje.
Kad šiais laiptais lipa tik amžini,
kad butelių skaičius niekam nežinomas.
Kad balkone, kuriame miegu,
nakčia sakiniai iš romano man klapsi.
It vaikystėj supuos ant medinės pakojos,
metalinį ratą vairuodama.
Net jeigu niekad jo nerašysiu –
būsiu įsiuvus bent užtrauktuką.
Šitais laiptais sukuosi ir sukuosi aplink nežinomą ašį –
siūlėmis, kurios pergyvens kraujagysles.