Kol šventovę sudegins, kolei
stovėsi piktas ir žilas prie nuolaužų,
kol pelenas jūrą užkrės,
ta vėl kolona sužydės

kaip rožių krūmas – ta kolona,
kur įstingusi šokio naktis.
Ir kraujažiedžių kvapnumas
bus akmenio nuosprendis mums –

už prašoktas dienas doringas,
už išsvajotus posūkius vingius.