[Vakar]

Vakar
kai žvelgiau į savo namus
vakarėjančioj prieblandoj
be veido sienų be kontūrų
į išeinančius į amžinuosius
jau begėdiškai nuogus
prieš narkozę be priedangos
netgi be sniego paklodės –
drovūs senstantys prisidengę
plikomis medžių šakomis
savo gėdą ir skurdą kūno namų
senatvę vakar
bijojau prisipažinti: esu jų
gyventojas jų gyvybės širdis
negalėjau prisipažinti: tie namai
mano rankos akys ir plaučiai
neišdrįsau prisipažinti giminystės
dar labiau gėdijausi –
tų vienintelių išsižadėti

© Dovilė Zelčiūtė
Extrait de: unpublished
Production audio: 2006 Books from Lithuania

[gestern]

gestern
als ich mein haus anschaute
in der abenddämmerung
ohne gesicht wände konturen
die das zeitliche segnenden
vor der narkose schon
schamlos nackten hüllenlosen
nicht einmal verschneiten kissen –
schüchtern alternd bedeckt
mit baren zweigen von bäumen
meine scham und armut das alte
haus meines körpers gestern
fürchtete ich zu bekennen: ich bin seine
bewohnerin das herz seines lebens
konnte ich nicht bekennen: dies haus
meine hände augen und lungen
wagte nicht mich zur verwandtschaft zu bekennen
und schämte mich noch mehr –
mich von diesem einzigen loszusagen

Aus dem Litauischen von Claudia Sinnig