Markas Polas sakė netiesą, kai
tvirtino, esą mulai, jaučiai ir asilai
prarajom ir tamsom, tibeto rūkais
atvedė jį toli į rytus – lig Kinijos.
Iš tiesų jo kelias – tai kilpos, lankai.
Markas Polas balne bus keliavęs sapnais.
Nes toliau į rytus žemės nieks neprieis,
nes Indija – tai tik riba, pakraščio linija.

Apie kokius ten rytus gali kalbėti, kada
tėra siena, už jos plati nebyli Niekuma,
ir nemėgsta Ji mūsų, nors nežinia už ką,
šitaip regisi mums, nes iš tikro Jinai jokia.
Taigi šičia maldoms ir girioms vieta sustot,
čia krūmynas, lietus, paskutinis akmuo,
ir užtat išdidybę savy priplok –
siena ši ne iš tų, kurias ima akla narsa.

Siena ši – vaidinuoklis toks, į kurį
smėlis trenkias, jo Azijos masė daros biri,
ir sudūžta į stačią gurguolių vežimai visi,
o virš sienos kitas matmuo: Dievas ten, šviesuliai.
Tu klajūnas, skirti tau ne tie keliai:
leistis slėnin, kol teka upė tyli patikliai,
kol tiki: dar švieson lyg iš maišo išeit
vis dėlto įmanu. Nors prireiktų paiką kūną įkeist.