كيف أصبحتُ... - How I become...

سقطَ حُزنُها من الشرفةِ وانكسر، أصبحتْ تحتاجُ إلى حزنٍ جديد، حين رافقتُها إلى السوق، كانتْ أسعارُ الأحزان خياليةً فنصحتُهَا أنْ تشتريَ حُزناً مستعملاً، وجدنا حزناً في حالةٍ جيدة، غيرَ أنَّهُ واسعٌ قليلاً، كانَ كما أخبرَنَا البائعُ لشاعرٍ شابٍ انتحرَ في الصيفِ الماضي، أعجبَها الحزنُ وقرَّرنا أخذه، اختلفنا مع البائعِ على السعرِ، فقال إنَّه سيعطينا قلقاً يعودُ إلى الستينياتِ كهديةٍ مجانيةٍ إن اشترينا الحزن، وافقنا وكنتُ فرحاً بهذا القلقِ الذي لم يكنْ في الحسبان، أحسَّتْ بفرحتي فقالت هو لك، أخذتُ القلقَ في حقيبتي ومضينا، مساءً تذكرتُ القلق، أخرجتُهُ من الحقيبةِ وقلَّبتُهُ، لقد كانَ بجودةٍ عاليةٍ وبحالةٍ جيدةٍ رغم نصفِ قرنٍ من الاستعمال، لا بدَّ أنَّ البائعَ يجهلُ قيمتَهُ وإلَّا ما كان ليعطينَاهُ مقابلَ شراء حزنٍ رديءٍ لشاعرٍ شاب، أكثرُ ما أفرحني به هو أنَّهُ قلقٌ وجودي، مشغولٌ بحرفيةٍ عاليةٍ وفيه تفاصيلُ غايةٌ في الدقةِ والجمال، لا بدَّ أنَّهُ يعودُ لمثقفٍ موسوعيٍ أو سجينٍ سابق، بدأتُ باستعمالهِ فأصبحَ الأرقُ رفيقَ أيَّامي، وصِرتُ من مؤيدي مباحثاتِ السلام، توقفتُ عن زيارةِ الأقاربِ وازدادتْ كتبُ المذكراتِ في مكتبتي ولم أعدْ أُبدي رأياً إلا ما ندر، صارَ الإنسانُ عندي أغلى من الوطنِ وبدأتُ أشعرُ بمللٍ عام، أمَّا أكثر ما لفتَ انتباهي هو أنني أصبحتُ شاعراً.

© Ghayath Almadhoun
Production audio: Literaturwerkstatt / Haus für Poesie, 2016

Kaip aš tapau....

Jos sielvartas iškrito iš balkono ir sudužo į gabalus, jai reikėjo naujo sielvarto. Nuėjau su ja į turgų, bet kainos buvo kosminės, tad patariau įsigyti naudotą sielvartą. Netrukus radome vieną – puikios būklės, tik truputį per didelį. Jis priklausė jaunam poetui, kuris nusižudė praeitą vasarą – paaiškino pardavėjas. Jai tas sielvartas patiko ir nusprendėme įsigyti. Pasiderėjome su prekeiviu dėl kainos, jis sakė – jei tik pirksime sielvartą, dar pridėsiąs už dyką nerimo iš šešto dešimtmečio,. Mes sutikom, džiaugiausi tuo netikėtu nerimu. Ji pajuto ir tarė: „Jis tavo“. Paėmiau jį, įsimečiau į krepšį ir išėjome. Tik vakare jį prisiminiau, išsitraukiau, įdėmiai apžiūrėjau. Geros kokybės, puikios būklės, nors naudotas beveik pusę amžiaus. Prekeivis turbūt nesuvokė jo vertės, kitaip nebūtų pridėjęs už dyką prie menkaverčio jauno poeto sielvarto. Labiausiai man patiko, kad tai buvo egzistencinis nerimas – meistriškai padarytas, rafinuotas, išskirtinio grožio. Tikriausiai priklausė eruditui intelektualui ar buvusiam kaliniui. Ėmiau juo naudotis ir mane nuolat ėmė lydėti nemiga. Ėmiau karštai palaikyti taikos derybas ir lioviausi lankęs gimines. Mano knygų lentynose vis daugėjo memuarų, daugiau nereiškiau garsiai savo nuomonės, tik ypatingomis progomis. Žmonės tapo man mielesni nei tautos, mane apėmė visuotinis nuobodulys, bet labiausiai pastebėjau viena – tapau poetu.

Translated from English by: Marius Burokas