iš tikėjimo istorijos

baltramiejaus naktį slėpiaus šieno kaugėj
nebuvau kito tikėjimo neturėjau nuomonės
tokie aišku baisiausi nei dievo malonės
gali tikėtis nei indulgencijų pirktis
dažniausiai sukas prie ūkio šeria
gyvulius grėbia šieną arba dirba
raštinėj laiškus klijuoja liežuviu
nesudegiau nes įvykiai mat sukos
apie turgaus aikštę prie bažnyčios
fakelais pasišviesdami teisieji šoko
švento vito šokį netikėliai kraujavo verkė
kaip visada jų mažiau vėjas pagavęs liepsną
plaikstės stogais buvo gražu kaip vėlinių
vėlų vakarą ant kapų revoliucija praūžė
per vieną naktį gal man taip pasirodė
gal praėjo koks pusšimtis metų
gal teisieji suseno ir užleido vietą
vaikams tie vis tiek kitokie kaip visada
oksfordus ir monmartrus pabaigę
tėvų tikėjimą gerbia bet patys jau ne
išlindau iš šieno kaugės ryte
lyg ir naujo tikėjimo kvapas ore
gal pasirodė gal tik degėsiai kaip žinia
jų kvapas apleidžia namus paskutinis

© Vaga
Extrait de: iš neparašytų istorijų
Vilnius: Vaga, 2002
Production audio: Books from Lithuania

dalla storia della fede

la notte di san bartolomeo mi nascosi sotto al fieno

non ero di altra fede né avevo nessuna opinione

quelli certo sono i peggiori e non possono attendersi

né la grazia di dio né di comprarsi le indulgenze

più spesso si aggirano nel podere rigovernano

gli animali rastrellano il fieno o lavorano

in ufficio incollano lettere con la lingua

non finii bruciato poiché i fatti avvennero

nella piazza del mercato vicino alla chiesa

illuminandosi con le fiaccole i giusti eseguirono

il ballo di san vito gli infedeli sanguinavano lamentavano

come sempre d’esser in meno il vento afferrò una fiamma

la agitò sopra i tetti fu bello come nella notte dei morti

al cimitero la rivoluzione passò

in una notte o forse a me sembrò così

forse trascorse mezzo secolo

forse i giusti invecchiarono e lasciarono spazio

ai loro figli quelli son comunque diversi come sempre

hanno studiato a oxford e a monmartre

la fede dei padri la rispettano ma loro ormai no

sbucai dal mucchio di fieno al mattino

nell’aria c’era un aroma di nuova fede

forse mi sembrò forse erano solo resti fumanti

il loro aroma com’è noto abbandona le case per ultimo

Traduzione: Pietro U. Dini