Laurynas Katkus 
Translator

on Lyrikline: 16 poems translated

from: allemand, espagnol to: lituanien

Original

Translation

aus der tiefe

allemand | Sabine Schiffner

es ist der brief der niemals kommen sollte
es sind die stoppelfelder die ums
dorf rum gehn
es ist die freundin die ins telefon
geweint hat
es sind die schwarzen eichen die am
graben stehn
es ist das schloß am dorf das alle fürchten
alle sehn
die freundin die im schlosspark singt
mit offenem haar das weht
und immer wieder stille die vom dorf
ausgeht
es ist daß hinter allen fenstern allen
türen einer steht
es sind die stoppelfelder die nun
abgeerntet werden
die freundin die mit klammen händen
walzer spielte am klavier
es ist dass wir zu schüchtern waren
um zu tanzen
sie sagt
es sind die seltenen gelegenheiten
wo du dich frei gefühlt hast und
du hast gedacht du seist umworben
es ist der brief die freundin ist
gestorben

© Sabine Schiffner
from: Dschinn. Gedichte.
Frankfurt : Fischer, 2007
ISBN: ISBN 978-3-10-070211-1.
Audio production: Haus für Poesie / 2019

de profundis

lituanien

štai laiškas kuris neturėjo ateiti
štai ražienų laukai juosiantys
kaimą
štai draugė kuri verkė
į telefoną
štai juodi ąžuolai augantys
prie griovio
štai kaimo dvaras,  kurio visi bijo
visi mato
draugę dainuojančią dvaro parke
palaidais plevėsuojančiais plaukais
ir tylą laiks nuo laiko sklindančią
iš kaimo
už visų langų visų
durų kažkas stovi 
štai ražienos laukuos 
nuimtas derlius
draugė kuri grojo valsus pianinu 
drėgnom rankom
buvom pernelyg drovios
kad pašoktume
sako ji
štai tos retos akimirkos
kai jauteisi laisva ir 
galvojai, kad patinki
štai laiškas draugė 
mirė

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

orangenmarmelade

allemand | Sabine Schiffner

und all die zigaretten die wir bis zum bittren
filter rauchten die goldene butter die wir aus dem
supermarkt geklaut ungekühlt schmierten auf das
immer weiße brot der künstler den wir liebten
kam oft und brachte sekt und große worte die sahnetorte
die wir dekorierten mit haselnüssen und mit marzipan
und anschließend mit voller lust verspeisten
die zigaretten machen schwere beine fanden wir
am morgen und zählten wieviel kippen in den
aschenbechern lagen und griffen nach dem ausgedrückten
stummel der vom letzten abend übrig war und tranken dann
den schwarzen beuteltee mit milch und zucker und
aßen fladenbrot das kostete doch quasi nichts und darauf
butter und orangenmarmelade wir schauten aus dem
fenster raus auf köln machmal mit schwips
und oft auch hungrig so war das lustige studentenleben
wir lachten laut und wirr und gingen auf die straßen die
lungen voller rauch im bauch das fladenbrot mit
butter und orangenmarmelade

© Sabine Schiffner
from: fremd gedanken. LYRIKPAPYRI
Berlin : Edition Voss/Horlemann Verlag, 2013
ISBN: ISBN 978-3-89502-351-4
Audio production: Haus für Poesie / 2019

apelsinų marmeladas

lituanien

ir visos cigaretės kurias sutraukdavom ligi kartaus
filtro auksinis sviestas kurį nudžiovę
iš supermarketo tepdavom sutižusį
ant visad baltos duonos dažnai užsukdavo menininkas 
kurį mylėjom atnešdavo šampano ir pakilių žodžių grietinėlės tortas
kurį papuošdavom lazdyno riešutais ir marcipanais
ir tada su apetitu suvalgydavom 
 cigaretės paverčia kojas kaladėm nuspręsdavom
iš ryto ir skaičiuodavom kiek peleninėse nuorūkų 
ir čiupdavom  užspaustą byką
likusį iš vakar vakaro ir gerdavom
juodą pokelinę arbatą su pienu ir cukrumi ir 
valgydavom turkišką duoną kuri beveik nieko nekainavo  su
sviestu ir apelsinų marmeladu žiūrėdavom 
pro langą į kelną kartais įkaušusios
ir dažnai alkanos smagus studentiškas gyvenimas 
juokdavomės garsiai ir neaiškiai ir išeidavom į gatves
plaučiai pilni dūmų pilve turkiška duona
su sviestu ir apelsinų marmeladu

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

am treppenende

allemand | Sabine Schiffner

mit deiner tochter auf dem rücken
gehst du hoch
hast du heute noch gar nichts
geschrieben und wenn ja warum nicht
steht dir dabei schuldbewusst in den augen
dein status als künstlerin
schützte dich lange vor
allzu viel stufen
aber jetzt fühlst du dich schutzlos
und siehst zum
licht das von oben kommt hoch
immer vermutest du
ein brennen am ende der treppe
man sagt du könnest
über nichts anderes schreiben als
mondschein abendrot morgenrot
meer und meeresstrand schneelandschaften
kirchhöfe klippentäler und ähnliches
du hast einen krampf im bein
und sagst je refuse 
nimmst magnesium bevor
du die stufen hochsteigst
das soll auch die nerven
beruhigen die
flattern inwendig
außerhalb bleibst du ruhig du
brauchst die kraft für das kind
das du trägst
deine tochter die die linien sieht weil sie dir
nah ist linien die das haus
in dem die treppe steht
in dich schlug
eben hast du dich am
treppengeländer festgehalten und
tief luft geholt du fühlst dich immer so
als habest du keine aufgabe wie eine
frau fühle ich mich die zum brennen geht
sagst du


© Sabine Schiffner
from: Dschinn. Gedichte.
Frankfurt : Fischer, 2007
ISBN: ISBN 978-3-10-070211-1.
Audio production: Haus für Poesie / 2019

laiptų pabaigoje

lituanien

ant nugaros nešdama dukrą
lipi į viršų 
šiandien dar nieko 
neparašei o jei ne tai kodėl
prasikaltęs tavo žvilgsnis
 menininkės vardas
ilgai tave saugojo 
nuo pernelyg aukštų laiptų
bet dabar jautiesi bejėgė
ir žvelgi
į šviesą krentančią iš viršaus
visąlaik jusdavai
kad laiptų pabaigoj  laukia degimas
sako negalėtum rašyti apie nieką kitą
tik mėnulio šviesą vakaro raudonį ryto raudonį
jūrą ir pajūrį apsnigtus kraštovaizdžius
bažnyčių šventorius slėnius tarp uolų ir taip toliau
koją tau sutraukė mėšlungis
sakai je refuse [1] 
išgeri magnio prieš 
lipdama laiptais į viršų
sako ir nervus 
ramina 
kurie virpa viduj
išorėj esi rami 
turi sukaupt jėgas dėl vaiko
kurį neši
dukros kuri mato vien linijas nes prisispaudus 
prie tavęs  linijas kurias namas
kuriame yra laiptai
išbraižė tavyje 
dabar kaip tik  
įsikibai laiptų aikštelėje ir
 giliai atsikvėpei vis dar jautiesi taip
lyg neturėtum jokios užduoties sakai 
jaučiuosi kaip moteris kuri eina 
į degimą

[1] aš atsisakau (pranc.)

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

mumie

allemand | Sabine Schiffner

am anfang war die hängematte voller
kinder ohne haare und gesang
am anfang war ein schreien immerdar
am anfang war ein schmerz in meiner
hüfte und die narbe auf der stirn
am anfang sah ich hoch zum himmel der
war voller wolkenschiffe die sich in
der weser spiegelten gebrochen von der
strömung eines binnenschiffs
am anfang war ich schmetterling war kellnerin und squaw
betrogen von den eltern die sehr lachten
hinter meinem kleinen kinderrücken
und die alles besser machten
als ich je können würde wusste ich schon da

und nachts in meinem keller
am ende des ganges wo die schildkröten wohnen
im überseemuseum gleich neben
dem bahnhof nachts wenn der ziegenmelker fliegt
pult dieses grässliche geräusch die
windungen mir immer und immer wieder aus dem kopf

ich bin ein königskind und
meine roten locken fallen fast bis auf die erde
stell dich hierhin nimm diesen arm ein wenig
anders angewinkelt muss der linke sein
den rechten lässt du hängen sonst
sprengt das bild noch das format
jetzt wird nicht diskutiert sagte die königinnenmutter
die mich am anfang immer malte
teje sei sie die mutter der mutter
und kochte warmes ägypterfutter
am anfang war ich tausend und allein
und mir war immer kalt
am anfang war ich neugeboren
und uralt

© Zu Klampen
from: Male. Gedichte.
Springe: Zu Klampen, 2006
ISBN: ISBN 3-933156-87-4.
Audio production: Haus für Poesie / 2019

mumija

lituanien

iš pradžių buvo hamakas pilnas
vaikų be plaukų ir be dainavimo
iš pradžių buvo nuolatinis rėkimas 
iš pradžių buvo skausmas mano 
klubuose ir randas ant kaktos
iš pradžių žiūrėjau į aukštą dangų
pilną debesų laivų kurie atsi
spindėjo vėzeryje [1] per
kirsti praplaukusios baržos kilvaterio
iš pradžių buvau peteliškė buvau padavėja ir skvo
apgauta tėvų kurie griausmingai juokėsi
už mano mažos vaikiškos nugaros
kurie viską darė geriau
nei aš kada nors padarysiu jau tada tą žinojau

o naktimis mano rūsyje
koridoriaus gale kur gyvena vėžliai
užjūrių  muziejuje netoli
stoties naktimis kai pakyla lėlys
iškrapštykit tą šlykštų garsą 
iš vingių ir vėl iš smegenų

esu karaliaus duktė ir
mano raudonos garbanos krenta beveik iki žemės
stokis čia padėk ant ranktūrio 
kairę sulenk va taip
nuleisk dešinę antraip
vaizdas netilps į rėmus
nesiginčyk pasakė motina karalienė 
kuri iš pradžių mane vis piešdavo
motinos motina vardu tija [2] 
padarydavo šilto egiptiečių maisto
iš pradžių buvau tūkstanties ir viena
ir nuolat sustirusi
iš pradžių buvau ką tik gimusi
ir sena kaip pasaulis

[1] upė šiaurės Vokietijoje. 

[2]  Senovės Egipto karalienė,  Echnatono motina.

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

pech & blende

allemand | Lutz Seiler

was uns anblies aus grossen, bevölkerten bäumen
war von haus aus vertieft
in die zeit der gespräche, baumsprache
war baumkuchen und lag
schwer zu haus, wie ausgeruhter knochen, der
wie wir kinder oft riefen vor deiner zeit
unterwegs gewesen war, der die felder durchschritten

und beatmet hatte, den wir nun
lang und gern zu loben wussten und sahen
dass auch vater ihm gut war, ihn
eine stütze der erinnerung, ein stellwerk
seines herzens nannte und saatgut
kaum noch geläufiger schritte, der ketten-
fahrzeuge, der erze und öle, heraus gebrochen

aus dem quartier seines gehens, weit hinter
den dämmen von culmitzsch, weit heraus
gerissen aus einer seltenen arbeit bei selingstädt
mit russischen erzen und ölen. und obwohl
wir selbst längst hätten schlafen müssen
drängten wir zu mutter hinunter, wenn vater
nachts umherging und schrie
        den knochen das weiss das waren die knochen
        mit russischen ölen und erzen

so sagten wir uns, er wittert das erz, es ist der knochen, ja

er hatte die halden bestiegen
die bergwelt gekannt, die raupenfahrt, das wasser, den schnaps
so rutschte er heimwärts, erfinder des abraums
wir hören es ticken, es ist die uhr, es ist
 sein geiger zähler herz

© Suhrkamp
from: berührt/geführt
Berlin: Oberbaum Verlag, 1995
ISBN: 3-928254-37-5
Audio production: 1999 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Uraninitas

lituanien

tai, kas pūtė į mus nuo didžiulių, gyvenamų medžių
buvo nuo seno  paniręs
pokalbių laike, medžių kalba
buvo šakotis  ir gulėjo
namie sunki tarsi atsipūtęs kaulas, kuris
kaip mes vaikai šaukdavom prieš tavo laikus
čia vaikštinėjo, kuris išvaikščiojo laukus

ir jiems alsavimą įkvėpė, kurį mes dabar
mielai ir ilgai girti išmokom,  ir matėm
kad geras jam buvo ir tėvas
atminties ramsčiu, širdies
semaforu vadindavo ir sėkla
surakintų žingsnių, vikšrinio
transporto, rūdų ir naftos, išsiveržusios

iš jo apeito kvartalo, toli už
kulmičo pylimų,  atplėštas
nuo savo keisto darbo prie zėlingšteto
su rusiškom rūdom ir nafta. ir nors
seniai turėjom miegoti
mes spraudėmės pas motiną, kai tėvas
naktim pirmyn atgal vaikščiojo ir rėkė
            kaulų baltumas tai  kaulai
            su rusiška nafta ir rūdom
  sakėm vienas kitam, jis jaučia rūdą, taip, tai kaulas

jis užkopė į terikoną
pažino kalnus, važiavimą vikšriniu transportu, vandenį ir šnapsą
nuodangos išradėjas,  jis riedėjo namo
mes girdim ją tuksint, tai  laikrodis, tai
            jo gaigerio skaitiklis širdis

Vertimas: Laurynas Katkus

mein jahrgang, dreiundsechzig, jene

allemand | Lutz Seiler

endlose folge von kindern, geschraubt
in das echo gewölbe der flure, verkrochen
beim gehen gebeugt in die tasche

eines anderen, fremden mantels, sieben
 voll wachs mit einer aus dielen
geatmeten schwere, acht

         mit einer aus piss-
becken zu kopf gestiegenen schwere, wir hatten
    gagarin, aber gagarin

hatte auch uns, morgens das gleiche, der schrift
folgende scharren der ärmel
über den bänken & mittags
das schlagwerk der löffel, wir hatten

den tischdienst, den milchdienst, den druck
  einer leerkraft in den augen gelee
    in den ohren bis
sie verstummte
die schwerkraft verstummte
       in unseren mützen
       das waren die schmerzen

beim urinieren, im schutzwald
beim sprechen, wir hatten
zitate: dass wir den schattenseiten des planeten
        wenigstens eine lichte entgegenhielten
          erst alle gemeinsam & dann
           jeder noch einmal
           still für sich, wir hatten

kein glück. also zerfallen die häuser
               werden wir endlich
     wieder klein &
reiten zurück in die dörfer aus holz, aus
stroh, aus denen wir kamen, rissig & dünn
mit einem am wind

geschliffenen echo: wir grüssen gagarin, wir
hatten kein glück, abfahrt, zurück
in unsere dörfer
          & ausfahrt der dörfer
über die äcker bei nacht...

© Suhrkamp
from: pech und blende
Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 2000
Audio production: 1999 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Mano vienmečiai, šemtrečių, ta

lituanien

begalinė vaikų eilė, prilipus
prie  koridorių aido skliautų, susigūžusi
eisena, įgrūsti į kito,

svetimo palto kišenę, septynerių
pilni grindų vaško,
atsiduodančiu svoriu, aštuonerių

su galvon iš pis-
uaro trenkusiu svoriu, mes turėjom
gagariną, tačiau ir gagarinas

turėjo mus, rytais vis tas pats, suolais
raštą krebždėdamos seka
rankovės & vidurdienį
būgnija šaukštai, mes turėjom

atsakingus už švarą, atsakingus už  pieną, tuštumos  
spaudimą į akis želė
ausyse ligi tol, kol
ji nutildavo
traukos jėga nutildavo
            o mūsų kiepkose
            ten tūnojo  skausmai

šlapindamiesi poligone
kalbėdami, mes turėjom
citatų: kad planetos šešėlinei pusei
bent jau vieną švieselę priešpriešinam
iš pradžių visi kartu & tada
    kiekvienas dar sykį
tyliai pats vienas, mes neturėjome

laimės. todėl griūna namai
    mes vėl pagaliau
sumažėjam &
jojam atgal į medinius, šiaudinius
kaimus,  iš kurių mes atėjom, suskirdę & smulkūs
su vėjo

nušlifuotu aidu: mes sveikinam gagariną, mes
neturėjome laimės, išvykstam atgal
į  kaimus
    & mūsų kaimai iškeliauja
per naktį tolyn  per laukus…

Vertimas: Laurynas Katkus

im osten, lisa rothe

allemand | Lutz Seiler

gab es menschen, die
beim husten ganz
ihr gesicht bedeckten & verschwanden: lisa rothe, was
 wir in ihrem nachtschrank fanden, war genug
 für die insektenschwärze ihrer füsse
 nachschub für die fusslampen
im schnee, öl und ausgeworfenes, dort

bewahrte sie also das licht, die bestandteile
des spiegels, wir erbrachen, wir fanden
den abdruck eines schlafenden kopfes &
ihre exkremente, wasser und leise

bemerkungen über uns selbst, das ticken
der kartoffeln in den speisekammern, die innere koppel, so
 war sie geschrumpft unter den geräuschen
 einer strasse, eines flusses, eines

wismut stadions, so
 war sie erloschen
 im kegel ihrer zwecklampe, verrutscht
      wie weiche speise,
harte speise, bis du schliefst, weiche speise, harte... wir

selbst hatten das bettzeug
weit zurückgeschlagen aus dem schnee
 gewaschene wangenknochen, mistelblut... aber
wir ertrugen den geruch, die persönlichen

infekte, ein
ostvorstädtischer tanzpädagoge
langsamer als alraun, gebar...
nein
man hört nichts mehr, jetzt

kann man wirklich
nichts mehr hören, still
flankiert das fleisch im glas
  ihr grobes stehen &

  ihren gut gekämmten schlaf, es ist
september, die
tiere drängen jetzt
ins haus, nichts fehlt

© Suhrkamp
from: pech und blende
Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 2000
Audio production: 1999 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

rytuose, liza rote,

lituanien

buvo žmonių, kurie
kosėdami užsidengdavo
veidą & pranykdavo: liza rote, ką
       rasdavom ant jų naktinio staliuko,  užtekdavo
       jų kojų vabzdiškiems suodžiams
       papildyti jų kojų spingsulėms
sniege alyva ir šiukšlės, ten
 
ji išsaugojo šviesą, sudedamasias veidrodžio
dalis, mes vėmėm, mes radom
miegančios galvos įspaudą &
ekskrementus, vandenį ir ramias

pastabas apie mus, bulvių
tiksėjimą sandėliukuose, vidinis gardas, taip
       ji susitraukė paveikta gatvės,
       upės, bismuto stadiono

garsų, taip
       ji užgeso
       spec. lempos kūgyje, susileido
                            kaip švelnus valgis,
aštrus  valgis, kol miegojai, švelnus  valgis, aštrus… mes

       patys nusviedėm antklodes  
gulėdami  iš sniego
       išplauti skruostikauliai, amalo  kraujas…bet
mes ištverdavom kvapus, asmenines

                     infekcijas, vienas
rytinio priemiesčio šokių mokytojas
lėtesnis nei mandragora, pagimdė…ne
nieko nebesigirdi, dabar

iš tikro nieko  neįmanoma girdėt, tyliai
išrikiuota stovi mėsa stikle
       jos grubus stovėjimas &

       jos gerai sušukuotas miegas,
rugsėjis, dabar
žvėrys braunasi
į namą, nieko netrūksta

Vertimas: Laurynas Katkus

im felderlatein

allemand | Lutz Seiler

einmal begründet sind wir ein bast
  auf der borke
zu gast in der rinde & inneres kind
der ausfall strassen. diese

strassen sind eine leise gesprochene
sprache noch über das einmal
gesagte hinweg an den gärten
  ins felderlatein. dort

sitzt das kind auf einem hügel die
welt ist aus sand gemurmelte sprachen
rollen nach innen wollen
auch wasser brücken

            & strassen
benötigen leise
rollende sprachen das
eigene kind im felderlatein

© Suhrkamp
from: pech und blende
Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 2000
Audio production: 1999 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

laukų lotynų

lituanien

sykį įsteigti mes esame žievės
    karna
žievės svečiai & magistralių  
vidinis vaikas. Tyliai

tariama magistralių tarmė
nešanti už to, kas pasakyta
palei sodus
į laukų lotynų. ten

ant kalvos sėdi vaikas pa-
saulis iš smėlio jo murmami žodžiai
ritas žemyn nori
vandens & tiltų
    
gatvių
tyliai
besiritančių kalbų nuo-
savo vaiko laukų lotynų platybėj.

Vertimas: Laurynas Katkus

fin de siècle

allemand | Lutz Seiler

ich ging im schnee mit den nervösen
nachkriegs peitschen lampen im genick
über die wiener mozart brücke dort
hockte noch an einem strick ein müder
irish setter er

war tot und wartete auf mich das
heißt ich band den strick
vom sockel des geländers und begann
das tier ein wenig hin & her
zu schwenken haut & knochenleichtes
glocken läuten schnee gestöber
 setzte ein ich sang

ein kleines lied über die donau hin
& z'rück (ich war ein kind) der tote
setter kreiste jetzt an meinem
rechten arm über die schöne
balustrade er rotierte
leicht & groß in das nervöse
nachkriegs lampen licht ein riss
am hals vertiefte sich ein pfeifen

kam in gang und seine steifen
augen schalen klappten
müde auf & zu: du

hättest die mechanik dieses blicks geliebt
und wärst noch einsamer gewesen
über dem schnee, der brücke & dem alten lied

© Suhrkamp
from: pech und blende
Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 2000
Audio production: 1999 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

fin de siècle

lituanien

ėjau per sniegą su nervingais
pokario botagais lempom įremtom į sprandą
per vienos mocartinį tiltą ten
ant pavadžio tupėjo pavargęs
airių seteris jis

buvo negyvas ir manęs laukė tai
yra nurišęs pavadį
nuo turėklų cokolio,  pradėjau
gyvulį vos vos pirmyn atgal
siūbuoti pasigirdo lengvas vien oda & kaulai
varpų skambėjimas pustyt
 pradėjo aš uždainavau

dainelę per dunojų skersai
& išilgai (aš buvau vaikas) negyvas
seteris jau sukos apie mano
dešinę viršum gražutės
baliustrados lengvai & oriai
jis įslinko į nervingą
pokarinių lempų šviesą plyšys
kakle platėjo kažkas švilpt

pradėjo, ir jo sustingę
akys vangiai
atsi & užsimerkė: tu

būtumei pamilęs šio žvilgsnio mechaniką
ir būtumei dar vienišesnis
virš sniego tilto & senos dainos

Vertimas: Laurynas Katkus

quittenpastete

allemand | Jan Wagner

wenn sie der oktober ins astwerk hängte,
ausgebeulte lampions, war es zeit: wir
pflückten quitten, wuchteten körbeweise
gelb in die küche

unters wasser. apfel und birne reiften
ihrem namen zu, einer schlichten süße -
anders als die quitte an ihrem baum im
hintersten winkel

meines alphabets, im latein des gartens,
hart und fremd in ihrem arom. wir schnitten,
viertelten, entkernten das fleisch (vier große
hände, zwei kleine),

schemenhaft im dampf des entsafters, gaben
zucker, hitze, mühe zu etwas, das sich
roh dem mund versagte. wer konnte, wollte
quitten begreifen,

ihr gelee, in bauchigen gläsern für die
dunklen tage in den regalen aufge-
reiht, in einem keller von tagen, wo sie
leuchteten, leuchten.

© Berlin Verlag
from: Achtzehn Pasteten
Berlin : Berlin Verlag, 2007
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2010

quittenpastete

lituanien

kai ant krūmų spalis iškabindavo
apvalias girliandas, stodavo laikas:
skindavom svarainius, tempdavom gelsvus
kibirus plauti

į virtuvę. kriaušė arba obuolys,
tie prisirpsta saldūs kaip vaisiams dera,
tik ne tankmėje svarainis, kamputy
tolimiausiame

manojo raidyno, sodo lotynas,
kietas, keisto kvapo. juos ketvirčiavę,
kauliukus išpjaudavome (keturios
didelės, dvi mažos

rankos), šmėklos garuose sulčiaspaudės,
dėdavome cukraus, karščio, pastangų
kad burna jų neatmestų. kas gali,
nori jus suvokt,

svarainiai,  pilvotuose stiklainiuose
laukiantys tamsių dienų lentynose  
rūsio gelmėse, kur jūs švytėdavot,
kur tebešvytit.

Vertė Laurynas Katkus

störtebeker

allemand | Jan Wagner

„Ich bin der neunte, ein schlechter Platz.
Aber noch läuft er.“

(Günter Eich)

noch läuft er, sieht der kopf dem körper zu
bei seinem vorwärtstaumel. aber wo
ist er, er selbst? in diesen letzten blicken
vom korb her oder in den blinden schritten?
ich bin der neunte und es ist oktober;
die kälte und das hanfseil schneiden tiefer
ins fleisch. wir knien, aufgereiht, in tupfern
von weiß die wolken über uns, als rupfe
man federvieh dort oben – wie vor festen
die frauen. vater, der mit bleichen fäusten
den stiel umfaßt hielt, und das blanke beil,
das zwinkerte im licht. das huhn derweil
lief blutig, flatternd, seinen weg zu finden
zwischen zwei welten, vorbei an uns johlenden kindern.

© Berlin Verlag
from: Guerickes Sperling
Berlin Verlag, 2004
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2010

stortebekeris*

lituanien

«Aš devintas, prasta vieta.
                                   Bet jis dar eina.“

                           – Günteris Eichas –


jis vis dar eina, ir galva dar žiūri,
kaip kūnas sverdėja pro vyrų būrį.
bet kur gi jis dabar?  bejėgiuos žvilgsniuos
nuo ešafoto ar akluose žiñgsniuos?
aš tik devintas, o aplinkui spalis,
rankas įveržus virvė,  kaulus gelia;
išsirikiavę klūpom, o ant skliauto
balti pūkeliai, tartum žąsį peštų
kažkas aukštai   –  nelyginant prieš šventę
moterys. Blyškūs tėvo kumščiai, lenktą
kirvakotį suspaudę, ir šviesa,
užliejusi geležtę: kol višta
visa kraujuota, pasišiaušus bėga
pro mus, rėkiančius vaikus, palei pasaulių ribą.

*Vokiečių piratas viduramžiais, veikęs Baltijos ir Šiaurės jūrose. Sučiuptas
Hanzos laivyno  ir Hamburge nukirsdintas.  Anot legendos, Hamburgo
burmistras pažadėjo Stortebekeriui išlaisvinti tuos jo bendražygius, pro
kuriuos jis įstengs pražygiuoti nukirtus galvą. Begalvis piratas sugebėjo
praeiti pro vienuolika savo vyrų, kol budelis  nepakišo jam kojos. Tačiau
burmistras savo pažado neištęsėjo.

Vertė Laurynas Katkus

¿Que se ama cuando se ama?

espagnol | Gonzalo Rojas

¿Qué se ama cuando se ama, mi Dios: la luz terrible de la vida
o la luz de la muerte? ¿Qué se busca, qué se halla, qué
es eso: amor? ¿Quién es? ¿La mujer con su hondura, sus rosas, sus volcanes,
o este sol colorado que es mi sangre furiosa
cuando entro en ella hasta las últimas raíces?

¿O todo es un gran juego, Dios mío, y no hay mujer
ni hay hombre sino un solo cuerpo: el tuyo,
repartido en estrellas de hermosura, en partículas fugaces
de eternidad visible?

Me muero en esto, oh Dios, en esta guerra
de ir y venir entre ellas por las calles, de no poder amar
trescientas a la vez, porque estoy condenado siempre a una,
a esa una, a esa única que me diste en el viejo paraíso.

© Gonzalo Rojas
from: Poesia esencial [first in:Oscuro, 1977]
Santiago de Chile: Editorial Andres Bello , 2001
Audio production: 2003, M.Mechner literaturWERKstatt berlin

Kas mylima, kai mylima?

lituanien

Kas mylima, kai mylima, Dieve: baisi gyvenimo šviesa
ar mirties šviesa? Ko ieškoma, kas randama, kas
yra meilė? Kas  ji? Moteris su savo gelme, rožėmis, vulkanais,
ar ta skaisčiai raudona saulė – mano šėlstantis kraujas,
kai įsiskverbiu į ją iki tolimiausių šaknų?

O gal viskas tik didelis žaidimas, Dieve, ir nėra nei moters,
nei vyro, tiktai kūnas: tavasis kūnas,
išdalytas po grožio žvaigždes, regimos amžinybės
bėglias kibirkštis.

Aš žūstu,  o Dieve, aš žūstu šitame kare -  
vaikščioti tarp jų gatvėse, negalėti iš karto
mylėti trijų šimtų, nes esu amžiams pasmerktas vienai,
tai vienintelei, kurią man davei senajame rojuje.

Vertė: Jurga Katkuvienė & Laurynas Katkus

der westen

allemand | Jan Wagner

der fluß denkt in fischen. was war es also,
das sergeant henley ihm als erster
entriß, die augen gelb und starr, die barteln
zwei schürhaken ums aschengraue maul,
das selbst die hunde winseln ließ?

die stromschnellen und ihre tobende
grammatik, der wir richtung quelle folgen.
die dunstgebirge in der ferne,
die ebenen aus gras und ab und zu
ein eingeborener, der amüsiert
zu uns herüberschaut und dann
im wald verschwindet: all das tragen wir
in adams alte karte ein, benennen
arten und taten. fieber in den muskeln
und über wochen die diät aus wurzeln
und gottvertrauen. unterm hemd die zecken
wie abstecknadeln auf der haut: so nimmt
die wildnis maß an uns.

seltsames gefühl: die grenze
zu sein, der punkt, an dem es endet und
beginnt. am feuer nachts kreist unser blut
in wolken von moskitos über uns,
während wir mit harten gräten
die felle aneinander nähen, schuhe
für unser ziel und decken für die träume.
voraus das unberührte, hinter uns
die schwärmenden siedler, ihre charta
aus zäunen und gattern; hinter uns
die planwagen der händler,
die großen städte, voller lärm und zukunft.

© Berlin Verlag
from: Achtzehn Pasteten
Berlin: Berlin Verlag, 2007
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2010

vakarai

lituanien

upė galvoja žuvim. ką ji turėjo
galvoj, kuomet seržantas henlis pirmąją
ištraukė: geltonom pastėrusiom akim,
dviem plieno ūsais prie pilkų žiomenų,
kurią pamatę net šunys ėmė inkšti?

upės slenksčiai, pašėlus jų gramatika,
kuria mes sekėme link ištakų.
tolumoje – miglos kalnynai,
žolėtos lygumos, o kartais čiabuvis,  
kuris linksmai nužvelgia  mus ir vėl
pranyksta miškuose: visa tai įtraukiam
į senojo adomo žemėlapį,
įvardijam nutikimus
ir rūšis. raumenys karščiuoja,
nesibaigia šaknelių ir tikėjimo
dievu dieta. ant odos pūpso erkės
nelyg siuvėjo adatos:  dykynė,
ji taip matuoja mus.

koks keistas jausmas: būti siena,
tašku, kur viskas baigias ir prasideda.
naktim prie laužo mūsų kraujas sukas
uodų debesimis viršum galvų,
o mes aštriom kaulinėm ašakom
dygsniuojam kailius, antklodes sapnams
ir siuvame batus kelionės tikslui.
prieš mus – neliesta ir nekalta,
už mūsų – kolonistai su tvorų
ir  aptvarų įstatymais; už mūsų –
prekiautojų furgonai,
didžiuliai miestai, triukšmo ir ateities pilni.

Vertė Laurynas Katkus

guerickes sperling

allemand | Jan Wagner

„...köstlicher als Gold, bar jeden
Werdens und Vergehens...“
- Otto von Guericke -

was ist das, unsichtbar und doch so mächtig,
daß keine kraft ihm widersteht? der kreis
von bürgern rund um meister guericke
und seine konstruktion: die vakuumpumpe,
die auf drei beinen in das zimmer ragt,
vollendet und mit der obszönen grazie
der mantis religiosa. messingglanz,
die kugel glas als rezipient: hier sitzt
der sperling, der wie eine weingeistflamme
zu flackern angefangen hat – die luft
die immer enger wird. vorm fenster reifen
die mirabellen, summt die wärme, wächst
das gras auf den ruinen. an der wand
ein kupferstich vom alten magdeburg.
die unbeirrbarkeit der pendeluhr,
diopter, pedometer, astrolabium;
der globus auf dem tisch, wo eben erst
neuseelands rückenflosse den pazifik
durchschnitten hat, und wie aus weiter ferne
das zähe trotten eines pferdefuhrwerks.
„dieser tote sperling“, flüstert einer,
„wird noch durch einen leeren himmel fliegen.“

© Berlin Verlag
from: Guerickes Sperling
Berlin : Berlin Verlag, 2004
Audio production: Literaturwerkstatt Berlin 2010

guerickes žvirblis

lituanien

„...brangesnis už auksą,
                                                nekintantis ir nenykstantis ...“

                                                Otto von Guericke

Kas tai, nematomas, bet toks galingas;
kas pergali visas jėgas? miestiečiai,
ratu apstoję meistrą guericke
ir  jo konstrukciją: vakuumo siurblį,
kurs ant trijų kojelių stovi kambary,
toks tobulas ir nešvankiai grakštus
lyg mantis religiosa. žvilga
varis, stiklo rutulys, kurio viduj –  
žvirbliukas, blėsčiojantis tartum
liepsnelė spirito lemputėj (oras,
jo vis mažėja). Dūzgia vasara,
už lango sirpsta slyvos, baigia
apaugt žole griuvėsiai. Graviūra
ant sienos su senuoju Magdeburgu
ir niekad nesutrinkanti švytuoklė,
lęšiukai, pedometras, astroliabija,  
gaublys (kur neseniai zelandijos
pelekas perrėžė pacifiką)
ant stalo, o tolumoje atkakli
dvikinkė bilsnoja gatvės grindinį.
kažkas pakuždomis: „šis miręs žvirblis  
dar skries  beorėje padangėje.“

Vertė Laurynas Katkus

champignons

allemand | Jan Wagner

wir trafen sie im wald auf einer lichtung:
zwei expeditionen durch die dämmerung
die sich stumm betrachteten. zwischen uns nervös
das telegraphensummen des stechmückenschwarms.

meine großmutter war berühmt für ihr rezept
der champignons farcis. sie schloß es in
ihr grab. alles was gut ist, sagte sie,
füllt man mit wenig mehr als mit sich selbst.

später in der küche hielten wir
die pilze ans ohr und drehten an den stielen -
wartend auf das leise knacken im innern,
suchend nach der richtigen kombination.

© beim Verlag
from: Probebohrung im Himmel
Berlin: Berlin Verlag, 2001
ISBN: 3-8270-0071-8
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

šampinjonai

lituanien

juos rasdavome miško proskynoj:
dvi ekspedicijos ryte tylėdamos
apžiūri viena kitą. tarp mūsų
nervingai zirzia uodų telegrafas.

mano senelė garsėjo champignon farcis
receptu, kurį  nusinešė kapuosna.
geri dalykai būna įdaryti
dažniausiai savimi, sakydavo jinai.

vėliau virtuvėj dėdavome prie ausies
grybus ir sukdavome kotą, laukdami
vos girdimo trakštelėjimo viduj,
ieškodami teisingos kombinacijos.

Vertė Laurynas Katkus

gaststuben in der provinz

allemand | Jan Wagner

hinter dem tresen gegenüber der tür
 das eingerahmte foto der fußballmannschaft:
 lächelnde helden, die sich die rostenden nägel
 im rücken ihrer trikots nicht anmerken lassen.

© beim Verlag
from: Probebohrung im Himmel
Berlin: Berlin Verlag, 2001
ISBN: 3-8270-0071-8
Audio production: 2002, M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

provincijos užeigos

lituanien

už baro priešais duris
įrėminta futbolo komandos nuotrauka:
besišypsantys didvyriai, narsiai nepaisantys
surūdijusių vinių už nugaros.

Vertė Laurynas Katkus