Jurgita Jasponytė
Tarp erdvių. Takoskyrų dygsniai
Tarp erdvių. Takoskyrų dygsniai
G.Ž.
I.
Kanklės rankose
lyg siuvinėtų
lyg siūtų
tiktai dygsniuose
skamba
tikrovės.
II.
Gal galėtum į kapą įsiūt
ir akis
ir takus
ir gyvybę
nematomus namo garsus
kad girdėtųsi
varstomos durys
lėtėjantis
siektas gyvenimo greitis
siuvant karių likimus
jeigu reiktų kariauti
žinočiau ką reikia įsiūt
tavo antpečiuos
ant pulsuojančią gyslą
dengiančios
perkelinės skarelės –
kas pasauly palaiko gyvybę
kodėl žemės paviršius platus
kur žeminių tie šunys
nematė
bučiuoju
ilsėkis ramus –
įsiūta paskutinė kulka
ir sudaigstymais nulemtas takas.
III.
Motinos veidas
langelis priemenėj
nėriniuotas
ir gimsta pasaulis ten
pro užuolaidos raštą
per taką pirtin
kartais man į vidų apgręžtą –
likusios žymės gyventų namų
apkasai miškuose –
mirtinų susišaudymų ženklas:
balansuoja erdvė
tarp gyvybės ir mirties
tarp namų ir pirties
tarp dabar ir rytoj
tarp esu dar
ir
jau nebeskauda.