Jurgita Jasponytė
Motina
Motina
Jei visose būtybėse nematot savo motinų,
Kas iš to, kad užimate aukštą padėtį?!
Milarepa
Visoms karų ir kitų žiaurumo pasaulyje “pateisinimų” aukoms, moterims ir vaikams
Kaip gi atrodo motinų tuštumos
kai nebėra ką žindyti
ką už rankos laikyt
kam marškinius lopyti
laukti ir grįžti
kas gi yra mano motina
negi tas žemės laukas
ašarų kulkom užsėtas
išraustas kapas
žvėries
žmogaus
laiko
nors laiko iš tikrųjų nėra
jis tik iliuzija
atmerktas sapnas
lieka tie du gamtos kūriniai
du gamtos įtariamieji
tiedu –
minantys žemės senkapių smėlį
lieka kapas –
žymė
kad gyventa, kaip ir sirgta –
tikrai mirtinai
kaip ir mirta.
kas gi yra ta motina?
kas gi yra tas vaikas?
argi tik tai
ko iš tikrųjų nėra
ką šaukiam laiko vardu
kas ta motina ir kas šitas vaikas?
kas tas žvėris
geriantis kraują ir ašaras
prisidengdamas kova už tikėjimą
žemę
senkapių smėlį
gerovę
Ir kodėl taip negera?
argi tikėjimas gali būti žvėris
mirtinai nukamuojantis kūdikį
motinos akyse
argi tikėjimas gali būti tas žvėris
kuris leidžia be meilės įeiti į moterį
kad ir šimtąkart apsiplovus
kas tas baisusis tikėjimas
paliekantis tiktai pirmąją raidę
tarp žmogaus ir žvėries
nepalikdamas sielos
kur ji yra skaudant kūnui
kai jauti ją kaip atvirą žaizdą
moterie
nešanti naštą
tai tavo diena
tai tavo diena aplink saulę apeina.