Rimvydas Stankevičius
KANONAS
KANONAS
Lietus išlaužia seną durų spyną
Sulyja sapną ir knygas jame
Vienuolio abitą ir lempą žibalinę
Ir sapnas tirpsta mesdamas mane
Į miesto šurmulį, į troškų troleibusą
Kur nei lietaus, nei galimybės būti
Tik dvokia ponai, tyliai zirzia musės
Aš ne iš šio pasaulio, pasislink truputį
Ir vėl lietus... Po rūbais ir po oda
Šuntuoja širdį ne sapnų pasauliui
Kuriam negyja - šventieji lipdo puodus
Bažnyčioje doruoliai muša kvailį...
---------
Čia per miegus kalbėjau - garsiai, sklandžiai
Dabar klausau mane kaip paraidžiui kartoja
Lašai palangėn – „dvidešimt penktoji“
Deja ne Mocarto, tiktai balandžio