Dovilė Kuzminskaitė 
Translator

on Lyrikline: 15 poems translated

from: lituano, español to: español, lituano

Original

Translation

pavasaris

lituano | Dainius Gintalas

toks smarkus atlydys
tokie gilūs vandenų dantys
kad pagraužė net kapines
tokie stiprūs delnai
kad iš žemių pakėlė karstus
sutrupino juos
ir paleido į miestą upes
su neseniai užkastaisiais:
dešimtys didingų ramių lavonų
tarsi gondolos
ėmė plaukioti gatvėm,
suko į skersgatvius
lindo pro arkas
lankės kiemuos
užsimerkę
plaukė į krautuves
nieko nepirko
kartais vos vos
lietės pečiais
klubais pakaušiais
bet jokių šnabždesių barnių
intrigų glamonių;
romūs išdidūs
lyg valtys prikimštos kaulų
kiekvienas plaukė savo takais
nekreipdami dėmesio
į kelių ženklus
į vis dar blyksinčius šviesoforus
romūs išdidūs
vandens išvaduoti
iš siaurų ir tamsių kambarių
jie plaukė ir plaukė
kaip iš namų
pabėgusios lovos
apsivilkę tamsiais
miego kostiumais
tom keistom pižamom
ant kurių jau ropštės
vandens išjudintos
pelės ir žiurkės
pašiauštu kailiu
piktokos
dar ne laikas gi
buvo bėgt iš rūsių į palaukes
bet praslinkus akimirkai kitai
jos jau sėdi romios
kelia galvas išdidžios
lyg susizgribo:
laikas matyt pagaliau
pamatyt ir platesnį pasaulį
"o tai seniai jau užkniso
tos pačios skylės ir landos
tas pats ėdesys
visi tie rėksniai knarkylos už sienų
ir nosį gniaužiantys jų bezdalai
oi kaip visgi smagu
kad užplūdo šitas vanduo
o tai šūdą būtumėm kur išsiruošę!“

© Dainius Gintalas
from: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Audio production: Lithuanian Culture Institute, 2022

la primavera

español

tan potente es el deshielo

tan profundos los dientes de las aguas

que mordieron un hueco hasta en el cementerio

tan fuertes las manos

que levantaron de la tierra los ataúdes

los desmigaron

y soltaron a la ciudad unos ríos

con los recién enterrados:

unos cuantos cadáveres majestuosos y calmos

se pusieron a navegar por las calles

como góndolas

se metieron bajo los arcos

visitaron los patios

con los ojos cerrados

iban a las tiendas

no compraron nada

a veces apenas

se tocaban con los hombros

las caderas las coronillas

sin ningún murmullo pelea

intrigas caricias;

calmos y orgullosos

como barcas rellenas de huesos

cada uno navegaba por sus senderos

sin hacer caso

a las señales de tráfico

a los semáforos que todavía brillaban

calmos y orgullosos

liberados por el agua

de sus estrechas y oscuras habitaciones

navegaban y navegaban

como si fuesen camas

que se escaparon de casa

vestidos con oscuros

trajes de sueño

con estos extraños pijamas

encima de a los que ya se estaban subiendo

los ratones y las ratas

movidas por el agua

con su pelo erizado

bastante enfadadas

todavía no era la hora

de huir de los sótanos a los campos

pero al pasar algún que otro instante

ya están sentados tranquilos

levantan las cabezas orgullosos

como si se hubieran dado cuenta:

probablemente habrá llegado la hora

de ver otro mundo más amplio

¨es que ya desde hace mucho nos hemos hartado

de los mismos agujeros y orificios

la misma comida

todos estos gritones y roncadores detrás de las paredes

y sus pedos que apestan

la verdad es que es muy divertido

que haya subido este agua

porque de otra manera no nos hubiéramos movido ni de coña¨.


Traducctión de Dovilė Kuzminskaitė

nuodėmklausys

lituano | Dainius Gintalas

aš nebesulaikomas ūkiantis
klykiantis sprunkantis į pašalius
klajojantis su baimėm nuogąstavimais susigūžimais

nuolat regintis tavo juodas
blizgančias plunksnas
corvus corax

esu sklendžiantis drauge su karstais
tūkstančiais karstų
ant jų galiu joti kaip ant skitų žirgų
Ponto stepėj
vienišas ant tūkstančio tvirtų žirgų

galiu jais plaukioti tarsi valtimis
ant Dzūkijos ežerų
vienišas tamsus siluetas
virš gilių ežerų

gultis tarsi į lovas
Beinako pilies menėse
šnabždėtis su iškiliom
hercogienėm kvepiančiais plaučiais

ar tik ne tu jų prikarksi
corvus corax

aš nebesulaikomas klajoklis
išpūstom oranžinėm akim
bučiuojantis tamsą
vis susitrenkiantis į šviesą
kuri savo prakauliais kumščiais
beldžiasi į mano keistus
švelniai tariant regėjimus
ir šie žagsi trūkčioja aimanuoja

verčiau jau tamsa
corvus corax

baugi tamsa
kuri mane ryja
o prarijusi guodžia
kad aš – tikrai ne baisiausias

esu keliaujančio karstų miesto sargas
apdriskusiais drabužiais
nudriskusiom mintim
iš kurių mano viduj
nuolat auga šiukšlynai

o tu po juos kapstaisi
corvus corax

o tu nuolat po juos kapstaisi
trokšdamas kad nebesulaikomai
išklykčiau
visas savo piktdžiugas
visus nemylėjimus
silpnesniųjų skriaudimą
visas išdavystes
kad apsipilčiau gėdos prakaitu
lyg sieros tirpalu

nors pats puikiai žinai – neišdegs
corvus corax

prisipažinęs tapčiau sėslus
kaip priebažnyčio rūpintojėlis
kaip utėlė klajojanti po to paties šuns gaurus
kaip saldžiais kvepalais atsiduodantis štilis

neišpažinimai mane degina
tampa kuru
kurio užsipildęs galiu klajot su savo kolonija
po begalinius nakties plotus

negi dar nežinai – tik mirtis
padovanos išpažintį
corvus corax

tą naktį visa mano karstų flotilė
nutūps ant vieno Dzūkijos ežero
– ant Didžiulio –
su pakrančių sargybiniais –
didžiaisiais baubliais
ir įsiviešpataus tokia tyla

kad aidint paskutiniams
mano širdies dūžiams
pagarbiai
sulaikysi kvėpavimą

o tada tavo snapas
išganys mano kūną

iš mano kaulų kraudamas lizdą
negalėsi patikėt
kad jie – tuščiaviduriai

kaip tavo
corvus corax

vėjas
pro juos švilpaus
visais paukščių balsais
lies nesibaigiančias paslaptis
tau tiesiai į ausį

galėsi kinkuot palaimingai galva
mane narstyt
lig paskutinio kaulelio
ir žegnot savo galingu snapu

esi vienintelis
kuriuo pasitikiu
corvus corax

juk taip noris
palengvėjimo
kad ir po visko
mano juodasis kunige


corvus corax (lot.) – kranklys, varnas

© Dainius Gintalas
from: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Audio production: Lithuanian Culture Institute, 2022

el confesor

español

soy imparable ululante

chillante huyendo hacia los lados

vagabundeando con los miedos los temores

el acurrucarse

 

siempre viendo tus plumas

negras brillantes

corvus corax

 

estoy volando junto con los ataúdes

miles de ataúdes

puedo montar en ellos como en caballos escitas

en las estepas del Ponto

solitario en miles de caballos fuertes

 

puedo navegar en ellos como en barcas

por los lagos de Dzūkija

una silueta oscura y solitaria

sobre los lagos profundos

 

acostarme como en camas

en las salas del castillo de Beynac

susurrar con las sublimes

duquesas de pulmones fragantes

 

no serás tú quién las cacarees

corvus corax

 

soy un nómada imparable

con los ojos color naranja

fuera de las órbitas

besando la oscuridad

golpeándose de nuevo contra la luz

que con sus puños huesudos

llama a mis extrañas

por decirlo de alguna manera visiones

estas tienen hipo se retuercen gimen

 

mejor la oscuridad

corvus corax

 

la oscuridad aterradora

que se me está tragando

y al tragárseme me está consolando

yo para nada soy el peor

 

soy el guardián de la ambulante ciudad de ataúdes

con la ropa rota

con los pensamientos rotos

de los que en mi

sin parar crecen los basureros

 

y tu rebuscas en ellos

corvus corax

 

y tú vas rebuscando en ellos

deseando que imparablemente

gritara

todas mis malicias

todos mis malquereres

el daño a los más débiles

todas las traiciones

que me cubriera el sudor de la vergüenza

como si fuese una disolución de azufre

 

aunque tú mismo sabes muy bien – no tendrás suerte

corvus corax

 

al confesarlo me haría sedentario

como un Cristo pensativo en el pórtico de la iglesia

como un piojo vagabundeando por el pelo del mismo perro

como la calma que huele a un perfume dulce

 

no confesarlo me quema

se convierte en el combustible

con el que me lleno y puedo vagabundear con mi colonia

por las interminables amplitudes de la noche

 

quizás no lo sabrás todavía solo la muerte

regalará la confesión

corvus corax

 

aquella noche toda mi flotilla de ataúdes

bajará sobre un lago de Dzūkija

-sobre el Didžiulis-

con los guardianes de las costas

los avetoros comunes

y reinará tal silencio

 

que cuando los últimos latidos

de mi corazón hagan eco

retendrás la respiración

respetuosamente

 

entonces tu pico

pastoreará mi cuerpo

 

montando un nido con mis huesos

no te podrás creer

que están huecos

 

igual que los tuyos

corvus corax

 

el viento

silbará a través de ellos

con las voces de todos los pájaros

verterá secretos interminables

directamente en tu oído

 

podrás asentir con la cabeza felizmente

desmembrarme

hasta el último huesecillo

y santiguar con tu pico poderoso

 

eres el único

del que me fío

corvus corax

 

es que se desea tanto

un alivio

aún después de todo

mi negro sacerdote

 

*corvus corax (latín): cuervo


Traducctión de Dovilė Kuzminskaitė

atsidavimo mantra

lituano | Dainius Gintalas

sužydo pelkinės purienos – aš tavo gyvulys
širdis neria į pusnį – aš tavo gyvulys
per tvirtos buities šlaunys – aš tavo gyvulys
man ankšta tarp stalčių – aš tavo gyvulys
šeima – jauki psichiatrinė – aš tavo gyvulys
paglostai ir vėl atšoki – aš tavo gyvulys
tarp mūsų mėlynas guzas – aš tavo gyvulys
nuo tavo priekaištų pūliuoju – aš tavo gyvulys
kai jais užtemdai geismą – aš tavo gyvulys
tylioj maldoj ant klaupto – aš tavo gyvulys
kai piniginei depresija – aš tavo gyvulys
nei girtas nei angelas – aš tavo gyvulys
jei ir būčiau eunuchas – aš tavo gyvulys
atsiduodamas bejėgyste – aš tavo gyvulys
net jei priduotum į komisą – aš tavo gyvulys
net apsižliumbęs lyg vaikas – aš tavo gyvulys
ant grindų su šlapiu skuduru – aš tavo gyvulys
kai murkdai mane į neviltį – aš tavo gyvulys
TAVY priburbuliavęs – aš tavo gyvulys
TAVY ištirpęs lyg cukrus – aš tavo gyvulys
kai įsipjauni ir lyžteli – aš tavo gyvulys
jauti – koks saldus tavo kraujas

© Dainius Gintalas
from: Adatos
Vilnius: Tyto alba, 2016
Audio production: Lithuanian Culture Institute, 2022

la mantra de la entrega

español

florecieron las caléndulas acuáticas – yo soy tu bestia

el corazón se sumerge en el ventisquero – yo soy tu bestia

demasiado duros son los muslos de los quehaceres – yo soy tu bestia

estoy apretado entre los cajones – yo soy tu bestia

la familia es una acogedora clínica psiquiátrica – yo soy tu bestia

acaricias y te apartas de nuevo – yo soy tu bestia

entre nosotros hay un bulto azul – yo soy tu bestia

supuro por tus reproches – yo soy tu bestia

cuando con éstos oscureces el deseo – yo soy tu bestia

en una oración silenciosa sobre el banco de la iglesia – yo soy tu bestia

cuando en la cartera hay depresión – yo soy tu bestia

ni borracho ni ángel – yo soy tu bestia

si fuese eunuco – yo soy tu bestia

oliendo a impotencia – yo soy tu bestia

hasta si me entregaras a una casa de empeños – yo soy tu bestia

hasta lloriqueando como un niño – yo soy tu bestia

en el suelo con un trapo mojado – yo soy tu bestia

cuando me hundes en la desesperación – yo soy tu bestia

EN TI hundido – yo soy tu bestia

EN TI disuelto como azúcar – yo soy tu bestia

sientes – que dulce es tu sangre


Traducctión de Dovilė Kuzminskaitė

vandens ženklai

lituano | Ernestas Noreika

nesunku atskirti
suklastotą žmogų

jame niekas neišryškėja
žvelgiant prieš šviesą

jis neturi vandens ženklų
kuriuose plaukiotų žuvys

jo hologramos netikslios

jo niekaip neveikia mėnulis
jame nevyksta potvyniai ir atoslūgiai

jo raidės per stipriai jaučiamos
pirštais braukiant per lūpas

tokie bando susimokėti savim
šios tikrovės kioskuose

pilnuose įvairiausio šūdo

už jų mažyčių langelių
sėdi moterys duobėtais veidais
iškrakmolytais gyvenimais

jų rankos ne iš šios tikrovės
jos nejaučia skirtumo

todėl tokie patenka į stalčių
iš kurio juos ištraukia

ir kažkam atiduoda kaip grąžą

dėl to ir turime krauti laužus

apsistatyti greitkelių žibintais
miestų žiburiais ir lemputėmis

judančiais šviesos malūnėliais

kad žiūrint vienas į kitą

viskas būtų aišku

Audio production: Lithuanian Culture Institute

La filigrana

español

es fácil reconocer
una persona falsa,

en ella nada se ve
mirando hacia la luz,
no tiene filigranas
en las que naden los peces,

sus hologramas son imprecisos,

no le afecta la luna,
no tiene inundaciones ni reflujos,

sus letras se sienten demasiado
frotando los labios con los dedos,

aquellos procuran pagar consigo mismos
en los quioscos de esta realidad,

llenos de mierda de todo tipo,

detrás de las ventanitas minuciosas
están las mujeres con las caras llenas de socavones,
con las vidas almidonadas

sus manos no son de este mundo,
ellas no notan la diferencia,

por eso aquellos se meten en los cajones
de los que los sacan

y se los dan a alguien a cambio,

por eso tenemos que hacer las hogueras,

rodearnos de las iluminaciones de las autopistas,
las luces de las ciudades, las bombillas,

los remolinitos de luz que se mueven,

para que mirando uno al otro

todo quedara claro

Translated from Lithuanian by Dovilė Kuzminskaitė and María Sebastià-Sáez

BAUSPIELPLATZ

español | Tomás Cohen

Ya querría haber crecido aquí
en Hamburgo, donde parte del parque se reserva
para que los niños jueguen a la construcción;
nadie que pretenda ser persona terminada
se queda: el adulto
puede solo pasar a dejar o a buscar
su valeroso recuerdo, su persistente primavera,
aquel personaje escrito para sobrevivir al autor,
al lector y al final de la novela— su hijo.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Bauspielplatz

lituano

Lengvas verksmas. Bėgtum
sugniaužęs medines špagas
tarp netikrų namų, trokštamų,
taku tarp medžių viršūnių,
šiugždant pūvantiems lapams.

Norėčiau būti užaugęs čia,
Hamburge, kur dalis parko skirta
vaikams žaisti statybas.
Nė vienas žmogus, apsimetantis esąs visai išbaigtas,
gali pasilikti: suaugusiems
teleidžiama užeiti, kad paliktų ar pasiimtų
svarbų atsiminimą, amžiną savo pavasarį,
aną personažą, sukurtą gyventi ilgiau, negu autorius,
nei skaitytojas, ir, romano gale, nei jo vaikas.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).

ABUELA

español | Tomás Cohen

Blanca Rosa postrada
partes orgullosa a la playa
con pies desnudos sobre la arena caliente
que heredas en terciopelo negro.
Te despides de la ropa hecha con tus manos,
te sacas el dolor y las agujas,
los tumores como botones,
te desnudas incluso de quien eres
para no reconocerte más, e igual amarte
(no te puedo despedir, pero te recibiré)
por si quieres volverte mi hija
que todavía no nace.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Močiutė

lituano

Blanca Rosa, liekna,
išdidi išeini pajūrin,
basos pėdos ant karšto juodo smėlio,
kurį dailiai išsiuvinėjai ant juodo aksomo.
Atsisveikini su savo rankomis pasiūtais drabužiais,
išsitrauki skausmą ir adatas,
auglius kaip sagas,
nusirengi netgi tai, kas esi,
kad niekad tavęs nebepažinčiau, bet vis tiek mylėčiau
(negaliu su tavim atsisveikint, bet lauksiu),
jeigu užsimanytum tapti mano dukra,
kuri dar negimus.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).

DECLARACIÓN DE AMOR

español | Tomás Cohen

Muy tarde es casi muy temprano
y apago mi ventana. La única ventana
encendida entonces la veo ahora
que apago mi ventana.
La otra única. Ahora es la única.

Ya no es la única: encendí mi ventana
para declararle mi amor.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Meilės prisipažinimas

lituano

Labai vėlu, beveik labai anksti,
užgesinu savo langą. Tuomet lieka
vienintelis šviesus langas, dabar
jau matau jį, užgesinęs savąjį.
Kitas vienintelis. Dabar vienintelis.

Ir jau nebe vienintelis, nes uždegiau savo langą,
kad prisipažinčiau mylįs.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).

EL PUMA

español | Tomás Cohen

Cuando fui a sentarme al bosque
y me salió el puma, ¿me come?
¿Se me acurruca? ¿Sabe
del amor y de la maravilla
que disipan el miedo en esta mente
detrás de estos ojos que lo ven?
Oigo dos huesos de mi pierna crujir
como tubo de ensayo roto
en laboratorio de escuela
y su ronroneo, su belleza feroz
bajo mi mano anegada de pelaje
ocre dorado.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Puma

lituano

Kai išėjau pabūti miške,
pasirodė puma. Dabar mane suės?
Prisiglaus? Ar ji bent nutuokia
apie meilę ir pasigėrėjimą,
numaldančius baimę prote
už šių ją reginčių akių?
Girdžiu kaip trakšteli du mano kojos kaulai,
tarsi sudaužytas mėgintuvėlis
mokyklos laboratorijoj,
ir pumos murkimą. Niršus jos grožis
po mano delnu, paskendusiu ochros kaily
tviskančiam auksu.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).

UN GAJO DE MANDARINA

español | Tomás Cohen

Basta con lamer la nervadura
que relampaguea a cada lado
de un gajo de mandarina
y sostenerlo entre los portales
dentados de la boca, girándole en cerrojo
la llave de la lengua
como al lóbulo de una oreja amada—
basta con eso, demorar el comerlo,
para que la magia
ya no se crea, y se cree.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Mandarino skiltelė

lituano

Pakanka palaižyti nervų raizginį,
žaibuojantį per visą
mandarino skiltelę,
laikyti ją dantytam
burnos prieangy, sukant spynoj
liežuvio raktą
tarsi aplink mylimosios ausies spenelį,
tik tiek pakanka, delsti suvalgyti,
kad nutiktų neįtikėtina
magija.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).

EN EL TEMPLO DE VAJRAYOGINI

español | Tomás Cohen

Había una diosa gorda, esculpida en bajorrelieve
con aura de vacíos, casi despegada del muro.
Tenía que abrazarla. Adentré los brazos
detrás de su cintura, y cuando los brazos se me acabaron
estiré las manos, ya invisibles, en oscuridad de gruta.

Si mis dedos se unían en esa oscuridad de gruta
espejearía este adorador sacrílego
al escultor de la diosa, que terminó su estatua
abrazándola, cavando con ambas manos
como mitades de puente, desde una y otra orilla.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Tantrinė parafernalija

lituano

Ji buvo stora deivė, išskaptuota bareljefe,
apsupta tuštumų auros, beveik atsiskyrus nuo sienos.
Turėjau ją apkabinti. Suleidau rankas
už liemens, o kai šios baigėsi,
ištiesiau plaštakas, jau nebematomas, grotos tamsoje.

Jei ten, grotos tamsoje, mano pirštai susieitų,
šis dievinantis šventvagis atspindėtų
deivės skulptorių, kuris baigė savo statulą
ją apkabindamas, kasdamas abiem plaštakom,
tarsi tilto pusėmis, iš vieno ir kito kranto.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).

PRÓLOGO AL FINAL

español | Tomás Cohen

                                                                                       … agrandó la o del yo.
                                                                                                 Mirta Rosenberg

                                      Adónde iré si le susurro a quien soy que se vaya. 
                                                                                                    Erika Martínez 

Para cuando esté muerto
y porque estaré muerto, para que vida
y lectura fermenten, e inebrie— Yo invito,
porque puede olvidárseme
que lloré agradecido, y que hará frío… 
¡Yo no sé! Yo invito
al placer no saber, para saber
solamente, de siempre nuevo, una primera vez
omnipresente, que da miedo.

Porque a veces las canciones que necesitamos
se esconden incluso en la punta de la lengua,
vente no más, mezclemos nuestros ratos.
Viajemos tras una música
y no sepamos, que dé lo mismo…
pues si vale la pena, habrá pena.
Toca al trilobite vivo
y esta página te lamerá la mano.

Yo invito… ¡No sé! No se ve, ve
al quiebre de cualquier idea, por ejemplo, 
con una pala puesta junto a la cama
para palparla primero
al despertar. Y sin capear
las enseñanzas de la risa, del estornudo,
por el ramo de los nervios dentro tuyo, vente
desde muchas ramas hacia muchas raíces

a esta voz que aún se afina,
a nuestra unión en las preguntas
engarzadas al centro de un giro.
Aquí no esconderé mi hilacha:
la recitaré con el cuerpo entero.
Este presente emboscado,
novela pulmonar 
donde me despido, monstruo,
donde te reclamo, amigo.
Eso, muéstrame
lo peor que hayas hecho
para allí hermanarnos.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Prologas pabaigoje

lituano

                                                                                       … agrandó la o del yo.
                                                                                                 Mirta Rosenberg

                                      Adónde iré si le susurro a quien soy que se vaya. 
                                                                                                    Erika Martínez 

Kai būsiu miręs
ir todėl, kad būsiu miręs, kad gyvenimas
ir skaitymas fermentuotųsi, apsvaigintų – kviečiu aš,
nes galiu užmiršti,
kad verkiau iš dėkingumo, kad bus šalta.
Nežinau! Kviečiu
malonumo nežinoti, žinoti tik
iš naujo visad, visur esantį pirmąjį
kartą, jis baugina.

Juk kartais reikalingiausios dainos
sukasi ant liežuvio galo,
eikš ir tiek, suliekim savo akimirkas.
Keliaukim per muziką
ir nežinokim, tegul bus vis viena.
Jeigu bus verta, bus ir skaudu.
Paliesk gyvą trilobitą
ir šitas puslapis palaižys tau ranką.

Kviečiu. Nežinau! Neaišku, sek
kiekvienos minties lūžį, pavyzdžiui
pasistatyk prie lovos kastuvą,
kad vos nubudęs pirmiausia
jį paliestum. Neišsisukinėdamas
nuo juoko mokymų, nuo čiaudulio,
per nervo šaką savy ateik
nuo šakų prie šaknų,

prie šio vis dar besiderinančio balso,
prie mūsų sąjungos klausimuose,
susipynusiuose vidury posūkio.
Jau nebeslėpsiu siūlo galo,
garsiai perskaitysiu jį visu kūnu.

Ši slėptuvė,
plaučių novelė,
kur atsisveikinu, pabaisa,
kur šaukiuos tavęs, drauge.
Parodyk man
blogiausia, ką esi padaręs,
kad taptume broliais.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in Poezijos Pavasaris Almanac (Vilnius, 2019).

LA MADRE NIÑA

español | Tomás Cohen

Las piernas de la niña salvaje
y habladora, sus magulladuras
por correrías entre zarzas, cercas,
son surcos blanquecinos
que asomarían el original de greda
en cualquier escultura de bronce.


Niña, yo también quiero tener la mejilla embarrada
y las aventuras escritas con zarza en los tobillos
y los pies descalzos
sobre la esponja del musgo embebido.
Y a voz viva,
desde la última rama que pueda sostenerme,
aullar lejos también una bandada
como sombra hecha trizas, como dados arrojados
hasta alcanzar la próxima generación.

Tienes trece años, es de noche,
y falla por fortuna la luz: el apagón
que guardará con claridad este verano
por el resto de tu vida.
Tras arrastrar una silla al patio
te quedas sorbiendo más estrellas,
cada minuto tiritando más
constelaciones frutales en el viento:
su ritmo mora, rosa mosqueta—
tus latidos.

Niña, esa noche
es sabor de saberte
ser mi ingrediente favorito:
a fuego lento, con receta en retroceso,
te haré mi madre, para oír ese ritmo
pulsar, yo mórula, voluta en
nebulosa de endometrio.

La escojo dulcedumbre,
la escojo madriguera.
Yo naceré de ella
pero no en el futuro:
porque, quizás, la niña salvaje
ya es mi madre en esta vida
y esa noche con apagón, mayor de estrellas,
es cuento de mi autora.

© Tomás Cohen
from: Un árbol de luz íntima
Chile: Ediciones Bastante, 2019
Audio production: Haus für Poesie, 2019

Motina mergaitė

lituano

Laukinės mergaitės plaukuotos kojos,
ji plepi, o įdrėskimai
nuo lakstymo tarp gervuogių ir tvorų
tėra balkšvos linijos:
tokios leistų išvysti bet kurios
bronzinės skulptūros originalą iš balto molio.

Mergaite, noriu, kad ir mano skruostas būtų purvinas,
čiurnos gervuogių išrašytos nuotykiais,
pėdos basos
ant vandens prisigėrusių samanų kempinės.
Noriu gyvu balsu
nuo aukščiausios šakos, kuri mane išlaikytų,
šaukti spiečių tolumoje,
tarsi išdraskytą šešėlį, tarsi kauliukus mestus
iki pasieks būsimą kartą.

Tau trylika, naktis,
laimei, dingo šviesa: užtemimas
išsaugos šią vasarą ryškią
visą likusį tavo gyvenimą.

Ištempusi kėdę į kiemą
pasilieki traukti vis daugiau žvaigždžių,
kas akimirką vėjyje virpant
vis daugiau vaisiškų žvaigždynų:
jų gervuogių, erškėtrožių ritmas –
tavo širdies dūžiai.

Mergaite, ta naktis –
tai svaigulys svajoti,
kad esi mano mėgstamiausias ingredientas:
ant lėtos ugnies, nesekdamas receptu
paversiu tave savo motina, kad išgirsčiau
pulsuojant tą ritmą, aš – morulė, voliuta
endometriumo migloje.

Renkuosi ją salsvą,
renkuosi ją urvą.
Gimsiu iš jos,
bet ne ateityje,
nes, galbūt, ta laukinė mergaitė
jau šiame gyvenime yra mano motina,
o ta naktis ir didysis žvaigždžių užtemimas,
tėra kažkas, ką mama man papasakojo.

Vertė Dovilė Kuzminskaitė
Published in METAI Nr. 5-6 (Vilnius, 2019).

iš-gertuvės

lituano | Ernestas Noreika

išgerkim tikrovės mėgintuvėliuose

laikomus miestus šalis superherojus
su atsukamais kardais

ryjančius vienu mauku
už save ilgesnius ašmenis
sudėtus kaukolių minibaruose

išgerkim termometrus
karščiausią vasaros dieną
kai nėra kuo kvėpuoti

išgerkim juos iš ligoninių
kuriose karščiuojantys kūnai
pripildo juos laužais ir saulėlydžiais

išgerkim stačiuosius trikampius
piramides ir apskritimus
matlankius ir skriestuvus

geografines ilgumas platumas kompasus
kryptis ir visus įmanomus atstumus
kad ir kiek jie beskirtų žmones
kurie turi išgert vienas kitą

išgerkim jų mokslinius laipsnius
ir staigius gyvenimo posūkius
verdančius kasdienybės induose
virtusius geizerių prieglaudom

išgerkim generolus leitenantus kapitonus
romo prigrūstas kajutes ir karo laivus
brandinančius bombas bei netektis

išgerkim antpečius ir auksinius medalius
iš jų karių našlės lydosi
karūnėles savo ašaroms
kad visuomenė suprastų
koks brangus liūdesys ir skausmas

išgerkim rūgstančius pelenus
tekančius naikintuvams iš prisiminimų
iš suluošintų protų gyvenimų

iš sudegusių daiktų žaizdos
iš apkasuose suanglėjusių kaulų

išgerkim visas upes ir ežerus
užsikimšusias debesų kriaukles
ir spindinčius balų veidrodžius

kuriuose apgirtę benamiai
iškritusiais smuikais
skalavo dulkėtų burnų operhauzus
nebeturėdami ant pasaulio kuo griežti

išgerkim klausos sutrikimo laipsnius
kad pagaliau vienas kitą išgirstume

išgerkim nudegimo laipsnius
ir nebedeginkim vienas kito

išgerkim laipsnius kurie nusako
kiek kartų turi būti
padaugintas iš savęs

nes nereikia būti padaugintam
nes tavęs ir vieno šioj žemėj pakanka
kuris ir taip palaipsniui

mirs iš troškulio

Audio production: Lithuanian Culture Institute

Borrachera

español

tomemos las ciudades, los países, los superhéroes

que están sujetando las dagas desenroscables,
presentes en los tubos de ensayo,

que están tomando de un solo trago
las cuchillas colocadas en los minibares de los cráneos
– más largas que ellos mismos –

tomemos las entrañas de los termómetros,
el día más caluroso del verano,
cuando no hay cómo respirar,

tomémonoslos de los hospitales,
donde los cuerpos con fiebre
se llenan de hogueras y atardeceres,

tomemos los triángulos rectángulos,
las pirámides y las circunferencias,
los transportadores y los compases,

las longitudes y latitudes geográficas, las brújulas,
las direcciones y todas las distancias posibles,
no importa cuánto separen a las personas
que tienen que tomar el uno al otro,

tomemos sus grados académicos,
los giros inesperados en sus vidas,
hirviendo en los recipientes de cada día
convertidos en los rescates de los géiseres,

tomemos los generales, los coroneles, los capitanes,
los camarotes repletos de ron y los barcos navales
madurando las bombas y las pérdidas,

tomemos las divisas y las medallas de oro
que las viudas funden para hacerse
las coronitas para sus lágrimas,
para que la sociedad entienda
lo caros que son el dolor y la tristeza,

tomemos las cenizas que se están fermentando
y fluyen de los recuerdos, de los aviones de caza,
de las vidas y mentes dañadas,

de las heridas de las cosas quemadas,
de los huesos convertidos en carbón en las trincheras,

tomemos todos los ríos y lagos,
los lavabos de las nubes tapados
y los espejos resplandecientes de los charcos

en los que los vagabundos borrachos
con el suelto caído
enjuagaban los teatros de ópera de sus bocas,
sin tener con qué rechinar al mundo,

tomemos los grados de las incapacidades auditivas
para que por fin nos escuchemos el uno al otro,
tomemos los grados de las quemaduras
y quemémonos los unos a los otros,

tomemos los grados que indican
cuántas veces tienes que ser multiplicado
por ti mismo

porque no hace falta ser multiplicado,
porque tú solo sobras en esta tierra
que de todas formas gradualmente
morirá de sed

Translated from Lithuanian by Dovilė Kuzminskaitė and María Sebastiá-Sáez

patvoriuose dar augs šalpusniai

lituano | Aušra Kaziliūnaitė

kada nors visi mano draugai numirs
numirs giminaičiai ir mylimieji
numirs priešai ir nuo žemės paviršiaus
dings visi kaimynai ir praeiviai
kuriuos bent kartą buvau sutikusi
gatvėje

numirs klasiokai grupiokai
mokytojai dėstytojai
bendradarbiai

paskutinį kvapą išleis
visi žmonės
su kuriais dėl
nesuvokiamų priežasčių
dėvėjau tokią pat
laiko uniformą
nors taip ir neteko kariauti
jo mūšiuose

numirs paukščiai kurie anksčiau skraidė
virš mano aukštai iškeltos galvos
ir amžiams nutils šunės kuriuos išvykusi iš miesto
girdėdavau staugiant
šiurpulingomis naktimis

patvoriuose dar augs šalpusniai
ant pavėsinių ilsėsis nuvargusios vynuogės
bet niekas daugiau nevadins manęs vardu
o ir manęs pačios jau nebus

ir tuomet
atsargiai
šiek tiek pakreipusi galvą
stebėsiu svetimus šunis
vynuoges ir šalpusnius

ir tuomet
pirmą sykį iš tiesų regėsiu
paukščio skrydį

o pro šalį skubanti porelė
supratingai
žvilgsniais aplenks
suolelį
ant kurio sėdžiu

jie žinos
kad kitaip nei jie
aš iš tiesų matau
paukščio skrydį

kad
esu
visi man nepažįstami
šunės vynuogės
ir šalpusniai

© Aušra Kaziliūnaitė
from: esu aptrupėjusios sienos
Vilnius: kitos knygos, 2016
ISBN: 978-609-427-246-2
Audio production: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019

al lado de las vallas seguirán creciendo los tusilagos

español

en algún momento morirán todos mis amigos
morirán parientes y amantes
morirán enemigos y desaparecerán
de la superficie de la tierra todos los vecinos y los transeúntes
con los que por lo menos una vez
me encontré en la calle


morirán los compañeros de colegio de la universidad
los maestros los profesores
los compañeros de trabajo

soltarán el último suspiro
todas las personas
con las que por algún
motivo incomprensible
compartía
uniformes de tiempo
aunque no nos tocó luchar
en sus batallas

morirán los pájaros que antes volaban
sobre mi cabeza bien levantada
y se callarán para siempre los perros que al irme de la ciudad
escuchaba aullar
en las noches escalofriantes

al lado de las vallas seguirán creciendo los tusilagos
en las glorietas reposarán las uvas cansadas
pero nadie ya me llamará por mi nombre
yo ni siquiera existiré

en aquel momento
con cautela
inclinada un tanto la cabeza
observaré los perros ajenos
las uvas y los tusilagos

y entonces
por primera vez de verdad veré
el vuelo de un pájaro

y una pareja pasando deprisa
comprensiblemente
evitará mirar
el banquito
sobre el que estoy sentada

sabrán
que a diferencia de ellos
yo de verdad veo
el vuelo del pájaro

que
soy
los perros las uvas
los tusilagos
que desconozco

Translated from Lithuanian by Dovilė Kuzminskaitė and María Sebastià-Sáez

iškamša

lituano | Aušra Kaziliūnaitė

vieną dieną prie konteinerio pastebėjau paliktą paukščio iškamšą
pastebėjau ir pamiršau, bet ji manęs nepamiršo, net ėmė persekioti –
kad ir kur eičiau, kad ir ką sutikčiau, visur mačiau nutriušusią paukščio iškamšą

iš pradžių tiesiog apsimesdavau, kad jos nematau
lai sau rodosi, man kas – nei čiulbėti, nei kirsti snapu vis tiek neįstengė

bet galiausiai visai suįžūlėjo – ėmė šmėžuoti ne tik viešose erdvėse –
įsimaišiusi tarp studentų, klausytojų, praeivių gatvėse –
rodydavosi draugų kompanijose, nevengė patupėti ir ant artimųjų galvų

tada bandžiau gražiuoju, priėjau ir paklausiau jos – ką čia veikia ir ko nori, ta iškamša
bet ji tik nebyliai tupėjo
o tėvas, ant kurio galvos ji galop įsitaisė, tik klausiamai pažvelgė į mane
tėti, tau ant galvos paukštis! – sušnibždėjau
bet jis numojo ranka, suprask – didelio čia daikto

nuo tada iškamšą jau regėjau ir sapnuose, net ten negalėjau nuo jos pailsėti
beveik nebemiegojau, beveik nebevalgiau, beveik nebebuvau
mačiau ją ir toliau – visada tokią pat sustingusią vienoje pozoje, nebylią, apipešiotą
man ėmė atrodyti, kad ji šiek tiek šypsosi. iškamša iš manęs šaipėsi
priėjau, čiupau ją ir mečiau iš visų jėgų į sieną. tik, pasirodo, ten buvo ne siena, o veidrodis

tąkart jame pirmą kartą išvydau skrendantį paukštį

© Aušra Kaziliūnaitė
from: esu aptrupėjusios sienos
Vilnius: kitos knygos, 2016
ISBN: 978-609-427-246-2
Audio production: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019

taxidermia

español

un día vi un pájaro embalsamado que alguien había dejado al lado del contenedor de la basura,
lo vi y me olvidé, pero él no se olvidó de mí y hasta empezó a perseguirme –
vaya donde vaya, me encuentre con quien me encuentre, en todas partes veía el ajado pájaro embalsamado

al principio simplemente pretendía que no lo veía
que aparezca, me es indiferente – de todas formas no lograba ni cantar ni picotear

pero finalmente se puso muy molesto – empezó a aparecerse no solo en los lugares públicos – mezclado entre los estudiantes, los oyentes, los transeúntes en las calles –
también aparecía en los grupos de amigos, no evitaba posarse sobre las cabezas de los más cercanos

entonces procuré portarme bien, me acerqué y le pregunté – qué hacía allí y qué quería, pero aquel pájaro embalsamado
solo estaba posado mudo
y mi padre, sobre cuya cabeza se había acomodado, sólo me miró como si estuviera preguntando
¡papá, tienes un pájaro en la cabeza! – susurré,
pero él sólo hizo un gesto con la mano, no importa– y qué –

desde aquel entonces veía este pájaro embalsamado también en sueños, ni siquiera allí podía descansar de él,
apenas dormía, apenas comía, apenas existía,
lo veía seguido – siempre igual congelado en una pose, mudo, desplumado
empezó a parecer que estaba sonriendo un poco,
el pájaro embalsamado se estaba burlando de mí, lo agarré y lo estrellé contra la pared con todas mis fuerzas.
pero resultó que aquello no fue una pared, sino un espejo
en aquel momento por primera vez vi en él volar un pájaro

Translated from Lithuanian by Dovilė Kuzminskaitė and María Sebastià-Sáez