Arvydas Makštutis 
Translator

on Lyrikline: 20 poems translated

from: español, portugués to: lituano

Original

Translation

En flotación

español | Fernando Rendón

I

Cuándo emprendimos la cruenta marcha desde el Apocalipsis de Sombra de Hombre, entre los alaridos de los guerreros, bajo un cielo pánico que hirió de muerte todas nuestras esperanzas y deseos.

Cuándo renunciamos a nosotros para echar nuestra suerte a espaldas del hermano, huyendo a las márgenes del delirio donde las ciudades del infierno ya no se avistan.

Cuándo supimos que las puertas de la primavera se abrirían y no se abrirían a nosotros solos, que echaríamos sin falta de menos a Sombra de Hombre, a quien amábamos desde el principio, cuando no había muerte en las florecidas praderas y los cenagales no habían surgido aún de la mente humana.

De nuevo entonces volver, deshacer en el corazón el nudo de nuestro dulce país herido, la nada de nuestro perdido sueño de una vida compartida en flotación.


II

Las alegres sombras de las guacamayas, refugiadas en las sombras de las copas de los árboles, parlotean sobre la algarabía de las sombras de los simios. La sombra de las frondas danza sobre la sombra del jaguar. Un sol violento es el refugio único de la salamandra. Sombras de nubes lentas sobre sombras agazapadas, sombras que acechan sobre sombras que temen. Una sombra de hombre elude la sombra de otro hombre.

El mar de sombras del hombre que llega se abate sobre la sombra del hombre que fue. Ulula el siempre insomne, el asombrado. Es de noche sobre el riachuelo de luz, que desemboca en la pupila de Sombra de Hombre, adhiriendo la sombra a la claridad.


III

¿De qué sirve al hombre su sombra en el desierto? La sombra de un árbol pesa más que la sombra de un hombre. En el desierto, la sombra de los insolados sabe que el paraíso es una sombra verdadera.


IV

                                                                    “Las piedras gritarán”.

Piedra, talismán que elegía a los príncipes, hueso de la presencia y el principio, reconozco tu espíritu sagrado.

Nuestros antepasados cavaron en la piedra de los encantamientos, entraron en la casa de piedra de los conjuros, donde la vida invisible habla.

Prehistórico reloj de luz, la sombra da vuelta a la piedra, que escucha los latidos del corazón del hombre.

La lira de Anfión alzó las piedras flotantes de Tebas. Voces brotadas de la piedra recorren el laberinto del oído.

Descendido de la piedra del sol y anegado de sombra, el hombre ya no escucha a la piedra, que canta.


V

Lapidarios revelan secretas transformaciones de los sólidos, nuevas emanaciones de la pulsión del alba, desde el corazón de la piedra que el rayo habitara un día, antes que un agua sin orillas emergiese bajo la luz flotante, fraguando un entretejido de flores y animales, para hacer una patria del bosque.

© Fernando Rendón
from: unpublished
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Plevenimas

lituano

I

Pradėjome tą žiaurų žygį nuo Žmogaus Šešėlio Apokalipsės,
tarp maurų karo šūkių, po baimės dangumi, mirtinai sužeidusiu mūsų
viltis ir visus troškimus.

Atsisakėme savęs, kad savąjį likimą užkrautume ant brolio pečių,
ir bėgome iki pat pamišimo ribos, nuo kurios nematyti pragaro miestų.

Sužinojome, kad atsivers pavasario vartai, kad atsivers ne vien tik mums,
ir kad ilgėsimės Žmogaus Šešėlio, kurį mylėjome nuo pat pradžios, kai žydinčiose
pievose dar nebuvo mirties, o žmonių galvose dar nebuvo atsivėręs akivaras.

Vadinasi, teks vėl sugrįžti, atrišti mazgą mūsų nuolankios šalies širdy, atrišti mazgą,
kuris yra niekas – tik sudužusi mūsų svajonė apie bendrą gyvenimą plevenant.


II

Linksmi arų šešėliai, slepiasi medžių šešėliuose, tarška apie nutrūktgalviškai šėlstančius
beždžionių šešėlius. Paparčio šešėlis šoka virš jaguaro šešėlio. Negailestinga saulė yra
vienintelis salamandros prieglobstis. Ištįsę debesų šešėliai virš susigūžusių šešėlių, tykantys šešėliai virš išsigandusių šešėlių. Vienas žmogaus šešėlis sprunka nuo kito žmogaus šešėlio.

Ateinančio žmogaus šešėlių jūra užlieja šešėlį žmogaus, kuris buvo. Ir sudejuoja amžinai nemiegantis. Nustebintasis. Naktis nusileidžia ant šviesos upelio, kuris įteka į Žmogaus
Šešėlio vyzdį ir tas šešėlis tampa matomu.


III

Ko vertas žmogui jo paties šešėlis dykumoje? Medžio šešėlis kur kas svaresnis už žmogaus šešėlį. Tad šešėlis žmonių, kuriuos dykumoje ištiko saulės smūgis, žino, kad rojus išties yra šešėlis.


IV

„Akmenys raudos“.

Akmenie, talismane, tu išrinkdavai kunigaikščius, buvimo ir pradžios kaule, aš atpažįstu šventą tavo dvasią.

Mūsų protėviai įrėždavo akmenyje užkeikimus, įžengdavo į akmeninius sąmokslo namus, kur kalba nematomas gyvenimas.

Priešistorinis šviesos laikrodis. Šešėlis suka akmenį, ir jis girdi kiekvieną žmogaus širdies dūžį.

Amfiono* lyra pakėlė plevenančius Tėbų akmenis. Balsai, prasiveržę iš akmens, plinta aido labirintais.

Nužengęs nuo saulės akmens ir paniręs šešėlin, žmogus daugiau nebegirdi akmens, kuris dainuoja.


V

Akmens luitai atskleidžia slaptus tvermės kitimus, naujai sklindantį ryto aušros bangavimą. Ir akmens širdis, kurioje apsigyvens žaibas - dar lig tol, kai plevenančioje šviesoje sutyvuliuos vanduo – iš gėlių ir gyvūnų išaus drobę, kad miškas pavirstų tėvyne.

* Amfionas – graikų mitologijos karalius, su broliu pastatęs Tėbus. Amfionui apjuosus miestą mūrais, akmenys patys ėjo, klausydami jo lyros. (Vert. past.)

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

Zoo

español | Fernando Rendón

La fiera es la jaula

El futuro nos llega como oruga no guarda afán el júbilo
El pasado es un lirón que ronca con pocos sueños hermosos
La esperanza es un blanco fénix
Y mi afán es una gacela escarlata perseguida por los galgos del rey

Este zoo es una ciudad de jaulas en cada puerta candados y herrumbrosas
cerraduras en cada ventana barrotes y ojos

En los rincones simios que niegan ser parientes de Darwin        panteras nocturnas
con ojos de incendio        cocodrilos que lloran como arrepentidos del amor        
boas con apetito de obispos y banqueros        guacamayos con los colores de la
poesía        hienas que ríen sin ganas ante el día deslustrado
leones que pierden la dignidad y la melena         tigres jeroglíficos        
hombres asomados a sus ojos en los ojos infinitos de los animales
y muchos carceleros encadenados a sus hierros

Cuando crezcáis ayudadnos a abrir todas las jaulas.

                                                                              A los niños

© Fernando Rendón
from: Contrahistoria
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Zoologijos sodas

lituano

                                                                     Narvas yra žvėris.

ateitis mus pasiekia kaip vikšras džiugesys netausoja jėgų
praeitis knarkianti miegapelė kurios sapnai retai būna gražūs
viltis yra baltas feniksas
ir man neramu dėl skaisčiai raudonos gazelės kurią persekioja karaliaus kurtai

šis zoologijos sodas yra narvų miestas kiekvienose duryse spynos ir surūdiję užraktai kiekviename lange grotos ir akys

kiekviename kampe beždžionės neigiančios giminystę su Darvinu naktinės panteros
degančiomis akimis krokodilai liejantys ašaras lyg atgailautų už meilę
smaugliai su vyskupų ir bankininkų apetitu aros poezijos spalvomis hienos
nenoromis šiepiasi prieš blausios dienos pradžią
liūtai netenkantys orumo ir vešlių karčių hieroglifiški tigrai
žmonės atsispindintys jų akyse žmonės begalinės gelmės žvėrių akyse
ir prižiūrėtojai prirakinti prie gyvūnus tramdančių strypų

užaugę padėkite mums atidaryti narvus


                                                                     Vaikams.

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

Palestina

español | Fernando Rendón

Mestizos, somos árabes también. Alguien que llegó a España hace diez siglos
nos circula, conoce las estrellas, es caravana en el desierto.

Sarracenos con alfanjes y rodelas cabalgan todavía las llanuras hacia mezquitas
asombrosas, anegando espacios y aposentos con una lengua de medias lunas.

Otra vez persas y hebreos codiciando nuestros ríos de miel, prendiendo fuego
al campamento, flechando la ternura, de nuevo la langosta asolando los olivos,
dulce Palestina que guardas tu rostro tras un pasamontañas.

Y a pesar de todo aún zumban cedros milenarios, danza el cielo un son de júbilo
sobre tu amor armado.

Es la guerra de tus niños entre tierras de nadie que florecen mientras bulle
la alquimia en las arterias.

Estamos advertidos: un poder invisible nos escalpa.

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Palestina

lituano

Metisai. Mes taip pat arabai. Tas, kuris prieš dešimt šimtmečių atkeliavo iš Ispanijos, vis dar laiko mus glėbyje, pažįsta žvaigždes ir yra dykumos karavanas.

Saracėnai su riestais kardais ir apskritais skydais vis dar joja per lygumas įstabiųjų mečečių link ir užtvindo erdves ir kiekvieną menę savo pusmėnulių kalba.

Mūsų medaus upių vėl trokšta persai ir hebrajai. Jie padega mūsų stovyklą ir perveria švelnumą strėle. Saldžioji Palestina, slepianti veidą po kauke, skėriai ir vėl niokoja tavo alyvmedžių giraites.

Tačiau, nepaisant visko, dar skamba tūkstantmečiai kedrai ir šoka iš džiaugsmo dangus virš tavo ginkluotosios meilės.

Tai tavo vaikų karas niekieno žemėse, kurios klesti gyslose šėlstant alchemijai.

Mes įspėti: nematoma jėga nuplėšia mūsų skalpus.

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

Duermevela

español | Fernando Rendón

A medida que moría,
                             me hacía humo.


Sueño que estoy soñando
tú estás en mi sueño con tus ojos llenos de amor
estás despierta contemplándome en tu sueño
nos soñamos los dos en un sueño en que no podemos tocarnos
este sueño es persistente y denso y lo envuelve todo
ahora se ve que ya podemos besarnos
este sueño es como el mar
sueño que estamos abrazados en el mar y que decimos disparates
este sueño tiene extrañas propiedades
puede estirarse y encogerse y no puede terminar
de quienes sueñan depende la vida de los muchos que no sueñan
sólo puede uno despertar y amar en un día abierto sin dejar de soñar
vivir contra la muerte y luchar en duermevela
atrayendo como un imán al tiempo que vendrá
porque solo lo que no existe no puede morir
en mi sueño la serena no existencia es más real
sé que hay qué fortalecer este sueño  
es preciso que nos desvelemos muchas noches soñando
mejor un sueño sin orillas en que el mundo se libera
cada segundo una oleada de sueño derriba tu realidad y derriba a la muerte
y te ves a ti mismo viviendo por primera vez

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Snaudulys

lituano

                                         Mirdamas virtau dūmu.


sapnuoju kad sapnuoju
mano sapne tavo akys kupinos meilės
tu nemiegi ir iš savo sapno žvelgi į mane
abu sapnuojame sapną kuriame negalime vienas kito paliesti
šis sapnas tvarus ir sunkus ir viskas jame išsitenka
paaiškėja kad jau galime bučiuotis
šis sapnas yra tarsi jūra
sapnuoju kad esame jūroje vienas kito glėby išdykaujame
šis sapnas pilnas keistenybių
jis tįsta traukiasi ir niekad nesibaigs
nuo sapnuojančiųjų priklauso gyvenimas tų kurie sapno nemato
kažkas gal tik nubus bet sapnuodamas ištisą dieną mylės
gyvens mirties akivaizdoje kovos snaudulyje ir lyg magnetas
galės pritraukti laiką kuris dar neatėjo nes nenumirs vien tas kurio nėra
tikroviškesnis ramus nebuvimas mano sapne
žinau kad šį sapną reikia sutvirtinti
kad privalome sapnuodami budėti daugybę naktų
geriau pasauliui išsilaisvinti beribiame sapne
kas akimirką sapno banga nubloškia ir tavo tikrovę ir mirtį
ir pirmąkart pamatai
save gyvą

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

El viaje está en la atmósfera

español | Fernando Rendón

“El poeta escribe todo de un solo aliento”
                    (Dylan Thomas)


El tiempo es breve, la lucha eterna.
Los siglos se resumen en un latido.
Debaten los antepasados únicos de todos:
y no hay un acuerdo secreto todavía en la sangre.
Cada hora es para la decisión.
El instante, para develar.
El relámpago abriga la dulce intemperie.
Despertamos: el sueño flota en su elemento.
En olor de multitud, también somos del viento; como el agua, del sueño.
El viaje está en la atmósfera.

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Kelionė sklando ore

lituano

                                  „Poetas viską parašo vienu įkvėpimu“.
                                  (Dylan Thomas)

Laikas yra trumpas, kova amžina.
Viename širdies dūžyje sutelpa šimtmečiai.
Vieninteliai protėviai niekaip nesutaria
ir kraujyje neranda paslapties.
Kiekviena valanda lemia.
Akimirka atranda.
Žaibas pranašauja giedrą.
Pabundame: sapnas nenumaldomai tęsiasi.
Ir minios kvape mes priklausome vėjui - kaip vanduo
sapnui.
Kelionė sklando ore.

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

Siglo XXI

español | Fernando Rendón

Entre dos comerciales el mundo ha cambiado

el papa editó un CD y recibirá su Grammy
mirándonos como siempre desde fuera del mundo

cantad todos en coro el nuevo CD
porque el amor ha muerto
y el mundo se ha hecho pedazos

la línea dura de los generales
bombardea a fondo la resistencia de la vida

la guerra es su fiesta largamente preparada

en un descanso de la orquesta
celebran la cifra de muertos enemigos

el bueno devino en malo
y el malo que se volvió bueno
es cada vez más asesino

la muerte tiene el control de los canales

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

XXI amžius

lituano

tarp dviejų TV reklamų pasikeitė pasaulis

popiežius išleido CD atsiėmė Grammy
ir žvelgia į mus kaip visada iš už pasaulio

giedokite choru naująjį CD
nes meilė mirė
pasaulis sudužo

generolų bukumas
subombarduoja gyvybės pasipriešinimą

karas yra ilgai ruošta šventė

orkestro pertraukos metu
jie švenčia žuvusių priešų pulkus

gerasis tapo bloguoju
o blogasis virtęs geru
kaskart vis labiau sužvėrėja

TV kanalus valdo mirtis

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

No cree en Dios

español | Fernando Rendón

¡Qué escándalo!
El Papa no cree en Dios.
Un reportero lo ha entrevistado.
El Papa no cree en Dios.
No entregará el oro del Vaticano a los pobres.
No hará una huelga de hambre
para que los pueblos del mundo se acerquen al cielo.
El Papa no cree en Dios.
No es una novela de Jardiel Poncela.
No es una noticia sensacionalista.
No cree en Dios.
Vive rodeado de lujos y guardaespaldas.
Encerrado con una llave de oro en su Palacio.
Sólo se queja de tener 84.
De resto le va bien, le va bien.
Y no cree en Dios.
No cree en Dios.
No cree en Dios.

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Jis netiki Dievu

lituano

Skandalas!
Popiežius netiki Dievu.
Žurnalistas ima iš jo interviu.
Popiežius netiki Dievu.
Jis nedalins Vatikano aukso vargšams.
Nesurengs bado streiko, kad pasaulio
tautos priartėtų prie dangaus.
Popiežius netiki Dievu.
Tai ne Jardiel Poncela* romanas.
Tai ne bulvarinė sensacija.
Jis netiki Dievu.
Gyvena apsuptas asmens sargybinių ir prabangos.
Savo rūmuose užrakintas aukso raktu.
Tik vis padejuoja, kad jam aštuoniasdešimt ketveri.
Bet šiaip - sekasi jam gerai. Labai gerai.
Ir jis netiki Dievu.
Netiki Dievu!
Netiki Dievu!

* Enrique Jardiel Poncela  (1901 – 1952) - ispanų rašytojas ir žurnalistas, vienas iš absurdo teatro krypties atstovų ir naujosios komiškos dramos kūrėjų. (Vert. past.)

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

De humanos

español | Fernando Rendón

Bosque.
Encantado.
Talado.
Bosque ingenuo.
De humanos.
Bosque convertido en una legión de sillas.
De camas.
Bosque de armarios.
De ataúdes.
De espejos.
De espejos que reflejan el bosque derribado.  
Bosque de lanzas con puntas de acero.
Bosque de hachas.
Bosque de animales que sacrifican animales.
Bosque del Bosco medieval,
del que se extrae la leña donde arderán los condenados.
Bosque de herejes que combaten, ardiendo en la causa.
Bosque de amor y resistencia.
Para repoblar la tierra de árboles, de agua, de animales y de humanos.
Bosque de fuego, guerra del amor contra los enemigos del bosque.

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Žmonių

lituano

miškas.
Užkerėtas.
Nenujaučiantis nieko pikto.
Iškirstas miškas.
Žmonių.
Miškas, virtęs kėdžių legionu.
Lovų.
Spintų miškas.
Karstų.
Veidrodžių.
Veidrodžių, atspindinčių visko netekusį mišką.
Iečių plieno antgaliais mišką.
Kirvių mišką.
Mišką žvėrių, aukojančių žvėris.
Viduramžių Bosco mišką, iš kurio paimta skiedra uždega pasmerktųjų laužą.
Pagonių mišką, už savo tiesą degantį liepsnose.
Meilės ir pasipriešinimo mišką.
Kad žemėje vėl atsirastų medžių, vandens, gyvūnų ir žmonių.
Ugnies mišką, meilės karą prieš miško priešus.

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

Canción ártica

español | Fernando Rendón

Sueño que habito una región glaciar, donde mora un pueblo semidesnudo.

Aprendo a caminar, tanteando paredes heladas, sobre un frágil mar de
pequeños témpanos, que  eternamente se mueven.

Si me detengo, se hunde el hielo bajo mis pies, y debo entonces desplazarme sin
parar.

Es en la fugacidad de cada paso donde puedo descubrir la duración.

De repente, pasa una mujer en su trineo de azul, repleto de niños. Y canta.

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Arkties daina

lituano

Sapnuoju, kad esu ledo šalyje, kur gyvena pusnuogiai žmonės.

Mokausi vaikščioti, apgraibomis lytėdamas ledo sienas. Einu trapiu jūros paviršiumi
iš mažyčių ledo lyčių, ir jos nepaliaujamai juda.

Jei stabteliu, - ledas po kojomis grimzta, tad judu pirmyn nesustodamas.

Ir kiekvieno žingsnio laikinume aptinku jo trukmę.

Staiga žydrose rogėse pilnose vaikų pro mane praskrieja moteris. Ji dainuoja.

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

No existe un poema

español | Fernando Rendón

No existe un poema
No hay una música que te llame a ti
Que te alcance a ti
No hay una melodía que haga viajar a tu espíritu

No existe un poema
No hay una música que te nutre a ti
Que te toque a ti
No alcanzaron las canciones para ti
Ninguna canción arcaica te abrazó a ti
Mi amor pobre de canciones de amor
No te correspondió ninguna herencia
Los dioses no te arrojaron llamaradas de flores
No hicieron descender sobre ti todo el rojo oro del universo
El oro de la música legendaria
Todo el embriagador son de las hojas al viento
Configurando el universo de seres que te abrazan
En el entretejido de todos los tiempos

Mi amor sin canciones

© Fernando Rendón
from: La cuestión radiante
Audio production: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Nėra eilėraščio

lituano

nėra eilėraščio
nėra muzikos tave šaukiančios
tave pasiekiančios
nėra melodijos tavo dvasią lydinčios

nėra eilėraščio
nėra muzikos tave maitinančios
tave jaučiančios
neliko dainų
jokia archaiška giesmė tavęs neapkabino
kuklios mano meilės dainos
netapo tau palikimu
dievai nedovanojo tau gėlių
raudonojo visatos aukso
tačiau
legendų muzika
lapų svaigus šnaresys
vėjyje paleidžia į erdves būtybes
kurios apkabina tave ir įaudžia
visų laikų tėkmėn

meilė mano be dainų

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis

[Trouxe as flores]

portugués | Ana Paula Tavares

Trouxe as flores
Não são todas branças,mãe
Mas são as flores frescas da manhã
Abriram ontem
E toda a noite as guardei
Enquanto coava o mel
E tecia o vestido
Não é branco, mãe
Mas serve à mesa do sacrifício
Trouxe a tacula
Antiga do tempo da avó
Não é espessa, mãe
Mas cobre o corpo
Trouxe as velas
De cera e asas
Não são puras, mãe
Mas podem arder toda a noite
Trouxe o canto
Não é claro, mãe
Mas tem os pássaros certos
Para seguir a queda dos dias
Entre o meu tempo e o teu.

© Ana Paula Tavares
from: Ex-Votos

[Atnešiau gėlių]

lituano

Atnešiau gėlių.
Ne visos baltos, mama.
Tačiau jos nuskintos ryte,
užaugusios vakar.
Visą naktį buvau su jomis,
medų košiau,
suknelę audžiau.
Ji ne balta, mama,
tačiau tinka aukojimui.
Atnešiau purpuro,
dar senelės laikų įšventinimo spalvą.
Ji netiršta, mama,
bet dengia visą kūną.
Atnešiau žvakių
iš nevalyto vaško,
ne pačių geriausių, mama,
tačiau jos dega visą naktį.
Atnešiau giesmę,
ne pačią tyriausią, mama,
tačiau ją gieda patys tikriausi paukščiai,
kad lydėtų dienas, dar likusias
tarp manojo ir tavojo laiko.

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

[Os antepassados usam o espelho]

portugués | Ana Paula Tavares

Os antepassados usam o espelho
Todas as noites

Eh! Olha a aldeia dos nossos antepassados
A verdadeira aldeia sombreada de palmeiras
Que nos obrigaram a abandonar
Eh! Os antepassados
Eh! Os nossos antepassados
Mais as aldeias que nos obrigaram a abandonar
As aldeias sombreadas de palmeiras
Eh! O conjunto tão bonito das nossas aldeias
Eh! A aldeia tão bonita dos nossos antepassados
Que nos obrigaram a abandonar

Os antepassados usam o espelho todas as noites

© Ana Paula Tavares
from: Ex-Votos

[Protėviai žvelgia į veidrodį]

lituano

protėviai žvelgia į veidrodį
kasnakt

ei tu tik pažvelk į mūsų protėvių kaimą
tikrą kaimą palmių šešėlyje
kurį jie mus vertė palikti
ei protėviai
ei mūsų protėviai
ir kaimai kuriuos jie mus vertė palikti
kaimus palmių šešėlyje
ei visus gražiausius mūsų kaimus
ei tokį gražų mūsų protėvių kaimą
kurį jie mus vertė palikti

protėviai žvelgia į veidrodį
kasnakt

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

O Leite

portugués | Ana Paula Tavares

meu seio
secou do seu leite
na sétima lua
não posso molhar o chão
os monas
nem o capim.

A catana que deixaste sem fio
ficou viva nas miabas mãos

ganhou baínha
na pele do meu peito
do lado do coração.

© Ana Paula Tavares
from: Dizes-me Coisas Amargas como os Frutos

Pienas

lituano

mano krūtys
išseko
per septintą mėnulį
negaliu pamaitinti žemės
vaikų
ir žolės

mačetė tavo neaštrinta
mano rankose liko aštri

ir mano krūtinėje
prie širdies
atsivėrė žaizda

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

A Guerra

portugués | Ana Paula Tavares

A Guerra
A hiena uivou toda a noite
o bicho esfomeado uivou toda a noite
as vozes saíram das casas
como o fogo se levanta das cinzas
altas todas juntas no medo
os dentes dos guerreiros
batiam sem parar
os pés das velhas juntaram-se para aquietar a poeira
um companheiro nosso não regressou
o filho único de nossas mães
não vai voltar de pé
é só o seu cheiro que volta agora
e um corpo separado daquilo que era antes
um filho dos nossos não regressou
a hiena uivou toda a noite
a terra ficou dura sob os nossos pés.

© Ana Paula Tavares
from: Dizes-me Coisas Amargas como os Frutos

Karas

lituano

karas
hiena staugė visą naktį
visą naktį staugė žvėries alkis
iš namų išėję balsai
kaip žarijomis vaikštanti ugnis
perkūniškos baimės balsai
karių dantys
kaukšėjo lyg amžinas garsas
senų moterų pėdos visos kartu
ramino drumstas smėlio dulkes
mūsų bendražygis negrįžo
vienintelis motinų sūnus
jis negrįš
grįš tik siaubingas tvaikas
ir kūnas atskirtas nuo to kas jis buvo prieš tai
negrįžo mūsų sūnus
hiena staugė visą naktį
žemė po mūsų kojomis buvo nuožmi

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

O Cercado

portugués | Ana Paula Tavares

De que cor era o meu cinto de missangas, mãe
feito pelas tuas mãos
e fios do teu cabelo
cortado na lua cheia
guardado do cacimbo
no cesto trançado das coisas da avó

Onde está a panela do provérbio, mãe
a das três pernas
e asa partida
que me deste antes das chuvas grandes
no dia do noivado

De que cor era a minha voz, mãe
quando anunciava a manhã junto à cascata
e descia devagarinho pelos dias

Onde está o tempo prometido p'ra viver,mãe
se tudo se guarda e recolhe no tempo da espera
p'ra lá do cercado

© Ana Paula Tavares
from: Dizes-me Coisas Amargas como os Frutos

Aptvaras

lituano

Mama, kokios spalvos buvo mano liemenį puošusi juosta,
tavo rankų austa
iš tavo plaukų,
kirptų per pilnatį,
nepalytėtų ryto rasos,
senelės pintinėje
tarp daiktų.

Mama, kur tas užkalbėtasis virdulys
su trimis kojomis,
su nudužusia rankena,
kurį įdavei man prieš didįjį lietų
mano vestuvių dieną.

Mama, kokios spalvos buvo mano balsas
prie krioklio skelbęs auštantį rytą
ir pamažu gulęs ant visų mano dienų.

Mama, kur tas žadėtasis laikas gyventi,
jei viskas renkama ir saugoma vien tik laukimo laike,
anapus aptvaro.

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

Mukai VI

portugués | Ana Paula Tavares

P'ra não morrer nos teus lábios de prata
era preciso ser pássaro e serpente

p'ra não sentir os teus lábios de prata
era preciso ser mulher e gente

p'ra não sofrer nos teus lábios de prata
era preciso ser sonho
 uma cabaça fechada

P'ra não morrer dos teus lábios de prata
era preciso não ser mulher, pássaro e gente

© Ana Paula Tavares
from: Dizes-me Coisas Amargas como os Frutos

Mukai VI*

lituano

kad nemirčiau ant sidabrinių tavo lūpų
turėčiau būti paukštis ir gyvatė

kad nejausčiau sidabrinių tavo lūpų
turėčiau būti moteris ir žmogus

kad nekentėčiau ant sidabrinių tavo lūpų
turėčiau būti sapnas
užkimšta išskobto moliūgo gertuvė

kad nemirčiau ant sidabrinių tavo lūpų
neturėčiau būti nei moteris nei paukštis nei žmogus

* Tai šeštasis ciklo „Mukai“ („Moteris“) eilėraštis. (Vert. past.)

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

Tecidos

portugués | Ana Paula Tavares

Meu corpo
é um tear vertical
onde deixaste cruzadas
as cores da tua vida : duas faixas um losango
marcas da peste.

Meu corpo
é uma floresta fechada
onde escolheste o caminho

Depois de te perderes
guardaste a chave e o provérbio.

© Ana Paula Tavares
from: Dizes-me Coisas Amargas como os Frutos

Audiniai

lituano

Mano kūnas -
vertikalios audimo staklės,
jomis tu audi savo gyvenimo
kelio spalvas: įkapes, karsto rombą,
maro ženklus.

Mano kūnas -
neįžengiamas miškas,
per jį tu tiesi savo kelią.

Jeigu paklysi, -
palieku tau raktą ir mįslę.

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

[Perguntas-me do silêncio]

portugués | Ana Paula Tavares

Perguntas-me do silêncio
eu digo
             meu amor que sabes tu
             do eco do silêncio
             como podes pedir-me palavras
                                          e tempo
             se só o silêncio permite
             ao amor mais limpo
             erguer a voz
             no rumor dos corpos

© Ana Paula Tavares
from: O Lago da Lua

[Klausi manęs kodėl tyliu]

lituano

Klausi manęs kodėl tyliu
sakau
                        mano meile ką tu žinai
                        apie tylėjimo aidą
                        kaip drįsti iš manęs tikėtis žodžių
                                                                                  ir laiko
                        jeigu vien tik tylėjimas leidžia
                        meilei prabilti ir drąsiai
                        nutraukti tą nerišlų
                        kūnų murmėjimą

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

[O meu amado chega e enquanto despe as sandálias de couro]

portugués | Ana Paula Tavares

O meu amado chega e enquanto despe as sandálias de couro
             marca com o seu perfume as fronteiras do meu quarto.
             Solta a mão e cria barcos sem rumo no meu corpo.Planta árvores
             de seiva e folhas. Dorme sobre o cansaço embalado pelo momento
             breve da esperança.
             Traz-me laranjas. Divide comigo os intervalos da vida.
             Depois parte.
             
             Deixa perdidas como um sonho as belas sandálias de couro.

© Ana Paula Tavares
from: O Lago da Lua

[Mano mylimasis ateina, nusiauna sandalus iš odos]

lituano

Mano mylimasis ateina, nusiauna sandalus iš odos
            ir savo kvapu nužymi mano erdvės ribas.
            Mosteli ranka ir mano kūnas lyg laivas
            pakelia bures be jokio kurso. Jis sodina medžius,
            tvirtus ir lapotus. Įveiktas nuovargio užmiega supamas vilties
akimirkos.
            Atneša man apelsinų ir kurį laiką dalijasi su manimi gyvenimu.
            Paskui išeina.

            Ir palieka, lyg pamirštą sapną, gražius sandalus iš odos.

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis

ex-voto

portugués | Ana Paula Tavares

No meu altar de pedra
arde um fogo antigo
estão dispostas por ordem
as oferendas

neste altar sagrado
o que disponho
não é vinho nem pão
nem flores raras do deserto
neste altar o que está exposto
é meu corpo de rapariga tatuado

neste altar de paus e de pedras
que aquí vês
vale como oferenda
meu corpo de tacula
meu melhor penteado de missangas.

© Ana Paula Tavares
from: O Lago da Lua

Ex voto

lituano

ant mano altoriaus akmens
dega amžių ugnis
aukos tvarkingai
sudėtos

ant šio švento altoriaus
ant šio švento mano altoriaus
nėra nei vyno nei duonos
nei retų dykumos gėlių
tik mano kūnas
jauna tatuiruota mergina

ant šio altoriaus iš medžio ir akmens
priešais tave
aukojamas mano purpurinis kūnas
mano gražiai sušukuoti plaukai
papuošti stiklo karoliais

Iš portugalų kalbos vertė Arvydas Makštutis