Slėptuvė

Šiemet persikrausčiau 

penktą kartą savo gyvenime.
Į vienuolynui priklausiusį pastatą,
prie kurio pritvirtinta lentelė
su pasaulio tautų teisuolių vardais.
Ne vienas žydas tarp šių sienų
buvo paslėptas ir išgelbėtas.

Draugai sakė:
- Oi, čia taip ramu, bet kiekgi
baimės turėjo sugerti šios sienos!

Jiems atsakiau:
- Bet kiekgi ši erdvė drąsos pritvinko
ir išsaugotos gyvybės dėkingumo!

Vakar gėriau arbatą
pas senutėlę kaimynę.
Jos miegamajame spinta.
Toje spintoje veidrodis.
Pajuodavęs kraštelis jojo
nuo drėgmės žmogaus šnopavimo.
Įkvepiant viltį ir iškvepiant baimę.
Vieno ir kito po lygiai.
Juk niekas negalėjo žinoti,
kaip baigsis tamsioji istorija.

Mano gyvybei grėsmės nėra.
Esu soti, sveika. Niekas nepersekioja.
Gatvėmis nemarširuoja uniformuoti vyrai.

Tik meilė srauniai virpčioja po oda.
Įkvepiu viltį ir iškvepiu baimę.
Abiejų manyje po lygiai.

© Indrė Valantinaitė
De: Apsisiautusios saule
Vilnius: Lithuanian Writer's Union Publishers, 2020
ISBN: 9786094801334
Producción de Audio: Lithuanian Culture Institute, recorded at dropaudio studio, 2019

Peidik

See aasta kolisin

viiendat korda elus.
Kloostrile kuulunud hoonesse,
kus asub tahvel nimekirjaga
õiglastest maailma rahvaste seas.
Nii mõnigi juut peitis end
ja päästeti siin seinte varjus.

Sõbrad ütlesid:
„Siin on tõesti nii rahulik, aga kui palju
hirmu on imbunud siia seintesse.”

Vastasin neile:
„Aga kui palju julgust on siia talletatud,
kui palju päästetute tänulikkust!”

Eile jõin
naabriprouaga teed.
Ta magamistoas on kapp.
Selles kapis on peegel.
Selle ääred on mustad
inimese hingeõhu niiskusest.
Hingates sisse lootust, hingates välja hirmu.
Nii ühte kui teist võrdselt.
Keegi ei võinud ju teada,
kuidas lõpeb tume lugu.

Minu elu pole ohus.
Kõht on täis, olen terve. Keegi ei kiusa taga.
Mundris mehed ei marsi tänavatel.

Vaid armastuse vool väreleb naha all.
Hingan lootust sisse ja hirmu välja.
Mõlemat on minus võrdselt.

Translated from Lithuanian by Lauris Grins