Būna dienų, kai nuryti gurkšnį –
toks sunkus, bergžias darbas.

Dienų, kai svaigintis į tave linkstančio
žiedo kvapų derme nėra jėgų.

Visa tai tam, kad ištiktų akimirkos,
kai praskrendanti bitė perspėja:
viens, du, trys – atsimerk!

Ir pamatai įtemptą,
švytinčią būties stygą.

Tuos vos virpančius, perregimus siūlus,
besidriekiančius aukštyn nuo kiekvienos
krutančios gyvasties.

Paskui vėl būna ilgos
ilgos dienos...

(Juk esti dovanų, per didelių,
kad būtų dailiai įpakuotos.)