Bezpiederīgie (1.)

Es pēkšņi atmodos no dziļa miega.
Starp krūmiem mežā mana ēna klīda.
Pie miglas trauka piekļāvuši purnus,
simttūkstoš gadi valgmi kāri zīda.


Kā liela, slapja zaļās tējas lapa
man acīs debess iepeldēja, šaurums
to nebiedēja. Zvaigžņu kuģi
pie manis pieglaudās, pie vraka.


Es nezināju, ko man zvēri teiks,
un nesapratu, kādēļ viesi klusē.
Es biju tava atslēga, jauns vīns,
ko dievbijīgie melnās mucās spundē.


Kad tumsa transā dvesmoja un šķīda,
man vaibstos metot atblāzmas no citām,
vēl citām pagājībām, citām dzīvēm,
tad manī liela daļa manis mira.


Es pēkšņi atmodos no dziļa miega,
man sejā tavi krusas graudi koda.
Kāds pūces valodā man blakus teica dievs,
un bija tukša, tukša tava roka.

© Liāna Langa
De: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Producción de Audio: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

Staiga aš pabudau iš gilaus miego.
Šešėlis mano tarp krūmynų mišku slinko.
Ir metų šimtas tūkstančių taip godžiai drėgmę žindo,
snukius prispaudę prie miglos didžiulio indo.
 

Tarsi arbatos šlaipias ir išbrinkęs žalias lapas
dangus man įplaukė akysna, jis nebojo
nė sąsiaurio. Laivai žvaigždinų
prigludo prie manęs, sudužusiųjų kapo.
 

Aš nežinojau, ką sakys man žvėrys,
ir tylą kaip ilgai svečiai pratęs.
Buvau aš tavo raktas, jaunas vynas,
juo dievobaimingi užpildo juodas statines.
 

Ir transe, kai tamsa pasklido tirpdama, ir ji
šešėliais man ant veido krito iš kritų
ir dar kitų gyvenimų ir praeičių,
tada ir mirė didelė dalis manęs many.
 

Staiga aš pabudau iš gilaus miego,
ir kando veidą man tava kruša.
Kažkas greta balsu pelėdos tarė dievas,
tuščia ranka tavoji buvo, visiškai tuščia.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008