Ciešā jumī

kad cilvēki lasīs šos pinumus rūgtos
šos vārdus nesauktos neizlūgtos
un domās par to kas tādus ir devis
kā tur būs vairāk? manis vai tevis?
kad cilvēki domās par vientuļu garu
kas spēj pat no bezspēka izskaldīt staru
ja sacīs labi vēl pasaule staro
vai viņi zinās kas staru baro?
es pats to nezinu mīļā mana
tu tālā un dobjā kā zvanīšana
es nezinu to bet es tevi jūtu
un atkal rindu uz papīra sūtu
tu drebi kā gaiss no putna vēdām
pār manām cerībām manām bēdām
mēs varam šķirties kā padebeši
bet nevaram atmosties auksti un sveši
priekš citiem aizliegt viens otru varam
bet pašiem sev mums nepaiet garām
mēs varam rūgties ka dzīve vīla
bet mūs tura važās ne tikai mīla
no kopīga krama mums uguns viena
no kopīga dvēseles pavediena
ja nogursi zini ka cilvēki lasīs
un atkal un atkal pēc stara prasīs
un ciešā jumī mēs esam radi
es tevi dziedu tu mani vadi
un katrā burtā ir tava dvaša
un tikai puse no manis paša

© Knuts Skujenieks
De: Raksti: Dzeja 1963–1969
Rīga: Nordik, 2002
ISBN: 978-9984-675-80-0
Producción de Audio: Latvijas Literatūras centrs, 2015

Glaudus keimarys

kai žmonės skaitys šį gailujį skiautinį
žodžius šiuos nepašauktus neišmaldautus
galvos apie tą kurs juos lūposna spraudžia
manęs ar tavęs? katro bus daugiau čia?
kai žmonės galvos apie dvasią vienatvės
kur gali iš nẽgalės spindulį mesti
jei tars: ir gerai pasaulis dar spindi
ar jie numanys kas peni tą spindulį?
aš to ir patsai nežinau mano miela
esi tolima kaip varpo dunksėjimas
aš to nežinau bet galiu tave jausti
ir vėlei eilutę į popierių glausti
tu virpi it oras nuo paukščio plazdenimo
dėl mano vilčių ir dėl rūpesčių mano
mes galim kaip debesys skyriumi būti
bet šaltì svetimi nebegalim nubusti
kitų akyse galim neigti viens kitą
bet patys savęs mes neatsisakysim
mes galim gyvenimo plūsti klampynę
bet ne vien tiktai meilė mus kausto grandinėm
iš titnago bendro ugnį mes skeliam
iš sielos bendros iš plonytės gijelės
skaitys tave žmonės žinok jei pavargsi
ir vėl jie ir vėlei į spindulį veršis
į keimarį glaudų mes sugiminiuoti
mane tu vedi tave aš dainuoju
sielos tavosios pilna kas eilutė
manęs eilutėj tėra tik pusė

Vertimas: Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 96.