Pasaules malā

Šī pēdējā barikāde, uguns līnija, sarkanā svītra,
Pāri tai
Mēs vairs nesadosimies rokās.
Ne draugi, ne parlamentārieši, pat ne pudelesbrāļi.

Pēdējā diena, pēdējais teikums, pēdējā šanse.
Uz robežas sadegs vārds mēs.
Cauri ugunij netiks vārds jūs.
Paliks vienīgi viņi.

Šovakar pasēdēsim uz mūsu saprāta čemodāniem,
Uz mūsu goda jūtu mugursomām
Un saskaitīsim mūsu mūža sīknaudu
Turp – vai atpakaļceļam.

Pasēdēsim līdz rītam.

De: Sēkla sniegā
Rīga: Liesma, 1990
Producción de Audio: Latvijas Literatūras centrs, 2015

Pasaulio krašte

Ši jau paskutinė barikada, ugnies linija, raudonas brėžis,
Per jį
Mes nebepasiduosim rankų.
Ne draugai, ne parlamentarai, net ne sugėrovai.

Paskutinioji diena, paskutinis sakinys, paskutinis šansas.
Už ribos sudegs žodis mes.
Pro ugnį neprasimuš žodis jūs.
Liks tik vienintelis jie.

Šįvakar pasėdėsim ant savo išminties lagaminų,
Ant savo garbės jausmo kuprinių
Ir suskaičiuosim smulkiuosius savo gyvenimo pinigėlius
Ten link – ar sugrįžimui.

Pasėdėsim lig ryto.

Vertimas: Braziūnas, Vladas. Priedainė: eilėraščiai ir latvių poezijos vertimai. – Vilnius: Apostrofa, 2008. – P. 18.