Erika Drungytė
lituano
Bezpiederīgie (4.)
Nāc, dzīves ziema! Palodzes stūrī zīlīte knābā speķi,
kas baltāks par pilsētas sniegu. Citondzeltenu staru dūdas,
strēgstot koku zaros, atskaņo sēru maršus. Skrejoši mākoņi
debesīm pielīp kā slimnieka mutei cepuma drupatas. Mīlas izdedžu
kraukšķīgie kukaiņi rāpo pa vēstuli, kuru, iespējams, rakstījis
Dievs. A4 formāta lapai pāri skrien ideāls rokraksts, vārdu
ķēdes bez atmiņas. Tās pamazām sakarst no vēstuli lasošā
gūstekņa ķermeņa siltuma. Viņš sasaistīts burto, un nesaprot tajā
ne vārda, tik klausās un klausās važu bezskaņas žvadzoņā.
Nāc, dzīves ziema! Kad zīlīte aizspurgs no skatiena mājām
un aukstums būs tāds, ka vārdi lāstekās sasals un lielāki kļūs
par vārdu mamma, saldās, prasīgās mutēs, kad vēstule ieputināsies
bezgala sniegā un gulēsim uzsprāguši un kaili šās ainavas vidū
kā rokraksta daļa, kā burti, no kuriem austas dienas un naktis
un zīlītes speķis, tad ziema nāks gūstekni pestīt un vēl vienu reizi,
neveikli gurkstot, sacerēs ēdienu, dūmus no krematorijas skursteņa,
aplausus, motorus, darvu, maigumu, spirtu, netīras ielas, kucēnu
dvašu, ziemsvētku pastmarku krāsas, šā gada pirmo sērsnu.
De: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Producción de Audio: Latvijas Literatūras centrs
Vienišieji
Ateik, gyvenimo žiema! Palangės kampe baltesnius už miesto sniegą
zylutė knibčioja lašinius. Geltonų kaip citrina spindulių dūdos,
strigdamos medžių šakose, ataidi laidotuvių maršus. Slenkantys debesys
apkimba dangų tarsi ligonio lūpas trupiniai. Traškūs meilės nuodėgulių
gyviai ropoja laišku, kurį, tikėtina, parašė
Dievas. Per A4 formato lapą bėga ideali rašysena, žodžių
grandinės nieko neatmena. jos įkaista lėtai nuo laišką skaitančio
kalinio kūno šilumos. Jis surakintas skiemenuoja nesuprasdamas
nei žodžio, vien klausos įtemptai grandinių žvangesio begarsio.
Ateik, gyvenimo žiema! Kai pajutusi žvilgsnį zylutė purptels namo
ir šaltis bus toks, kad žodžiai varvekliais pavirs ir užaugs didesni
už žodį mama saldžiose, reikliose burnose, kai laišką visai užpustys
begaliniai sniegai ir gulėsim sprogimo bangos išmesti ir nuogi šitam peizaže
kaip rankraščio skiautė, kaip raidės, iš kurių randas dienos ir naktys,
ir zylutės balti lašiniai, tada kalinį eis išganyti žiema ir dar kartą,
sukurs ji, nerangiai girkšėdama, valgį, krematoriumo dūmus,
katutes, motorus, dervą, švelnumą, spiritą, purviną gatvę, šunelio
dvasią, kalėdinio pašto ženklo spalvas, pirmą šiųmetį šerkšną.