Bezpiederīgie (5.)

Mazdārziņa karaliene iekāpj vilcienā Aizkraukle - Rīga.
Viņai kājās gumijnieki, sirmas ūsas ap sačervelētām lūpām.

Viņai maisiņā gurķi, mazdārziņa karaliene ir nogurusi.
Bet viņai maisīņā pašas audzēti gurķi, lieliska šķirne.

Vai tik es neatstāju grābekli starp dobēm, viņa domā.
Acis vēl dziļāk iegulst dobumos, kad viņa domā.

Kaimiņu suns bieži ienāk viņas dārziņā nokārtot darīšanas
un izbradā asteres, reizēm zemeņu stādus.

Vilciena vagons nav pilns. Tā nobružātība kaut kā piestāv
viņas gumijniekiem, sasvīdušajiem kāju pirkstiem tajos.

Mazdārziņa karaliene pēkšņi saprot, ka vagons un zābaki
ir viens un tas pats. Viņas kāju pirksti ir vilciena pasažieri.

Galvenais tas, ka vagonā viss ir ļoti tīrs.
Viņa nekad nav sapratusi, ko nozīmē vārdi nervi un pedikīrs.

Šmaugi bērzi paskrien garām vagona logiem.
Mazdārziņa karaliene ievēro studentu netālu sēžam.

Klēpī tam grāmata. Puisis ir labi ģērbies, viņš snauž.
Stacija Gaisma ar savām ogļu kaudzēm paskrien garām. 

Mazdārziņa karalienes acis izlien no dobumiem kā vāveres bērni.
Dzīvnieciņi apžilbst no pārlieku lielās gaismas.

Tomēr veča turpina lūkoties uz studentu,
kurš viņai atgādina reiz satiktu Stepanu.

Stepans, jauns karavīrs, viņai iemācīja trīs tūkstoš
vai vairāk skūpsta variāciju mežā pēc ballītes.

Viņa atceras Stepana skūpstu bezgalīgumu.
Bezgalīgums garšoja pēc zābaku smēres un kazarmu paikas.

Bija vasara, dienas līdzīgas šai: zaļa, smaržīga tume visapkārt,
bet naktis caurspīdīgas kā melna kaprona zeķe.

Mazdārziņa karalienes lūpas sakustas.
Krampji kāju pirkstos pret labvēli likteni saceļas.

© Liāna Langa
De: Antenu burtnīca
Rīga: Neputns, 2006
ISBN: 9984-729-78-8
Producción de Audio: Latvijas Literatūras centrs

Vienišieji

Darželio karalienė įlipa į traukinį Aizkrauklė – Ryga.
Ji avi guminius batus, suvytusias jos lūpas apkabinę žili ūsai.
Krepšelyje agurkai, pavargusi yra darželio karalienė.
Bet tie agurkai jos krepšy, pačios auginti, nuostabi veislė.
Ar tik tarp lysvių grėblį aš nepalikau, galvoja ji.
Ir akys dar giliau įdumba į akiduobes, kai ji galvoja.
Kaimynų šuo dažnai atlieka reikalus josios darže,
Ir astras ten išmindžioja bei retsykiais braškių daigus.
Vagonas traukinio apytuštis. Ir toks nutrintas dera
Prie jos guminių batų ir prie juose suprakaitavusių jos kojų pirštų.
Staiga darželio karalienei galvon šauna, kad guminukai ir vagonas
Tai vienas ir tas pats. Jos kojų pirštai – traukinio keleiviai.
Svarbiausia yra tai, jog vagone labai švaru.
Ką reiškia žodžiai pedikiūras arba nervai, ji niekad nesuprato.
Liauni beržai praskrieja pro vagono langus.
Darželio karalienė įsižiūri į studentą, sėdintį greta.
Glėby jis laiko knygą. Vaikinas puikiai apsirengęs, snaudžia.
Pro šalį pralekia didžiulės anglių krūvos stotelėje ŠVIESA.
Darželio karalienės akys iš akiduobių iššoka tarsi voveriukai.
Žvėreliai nuo per daug ryškios šviesos apžlimba.
Bet senė nesiliauja spigint į studentą,
Kuris jai primena kadaise sutiktą Stepaną.
Stepanas, jaunas kareivėlis, ją išmokino gal tris tūkstančius,
O gal daugiau bučiavimosi variantų miške po vakaruškos.
Jinai atsimena Stepano bučinius, jų begalybę.
Ta begalybė buvo batų tepalo, kazarmų košės skonio.
Ir buvo vasara, ir dienos, kaip šita: aplink žalia ir kvepianti tirštybė,
O naktys peršviečiamos lyg juoda kaprono kojinė.
Darželio karalienės lūpos sukruta.
Mėšlungis kojų pirštuose sukyla prieš likimą geradarį.

Vertimas: Erika Drungytė. Vienišieji. Nemunas, 2008