Zaživa

Píšu o tom
a nechci na to myslet

Nemám potuchy
proč se vždycky upnu na jedno slovo
nějaké takové slovo
na kterém nakonec ztroskotám

„To se ti stalo ještě

            zaživa?“

            Toho odpoledne jsem se v tom trochu potácel
             vzadu po louce
             a z trávy mě sledovala černobílá kočka
             Byl to můj konec
             Najednou jsem viděl že k ní všechno vede
             a že se jí
             jak tam sedí
             nedokážu vyhnout

             Viděl jsem se jak natruc měním směr
             a mířím jinam
             jenom kvůli ní
             ale stejně průhledně marně
             zase jinam zase nazpátek

             Buď nepřímo k ní
             Nebo rovnou

             Uzel se stahoval dokud přede mnou neutekla

Uzel
zase jedno z těch slov

Sotva se za nějakým takovým pustím
už na jeho místě začne číhat něco
s čím jsem si vůbec nikdy neměl začínat

A pak už nepomůže ani škrt ani útěk
za jiným slovem
            Žádné není jiné
A všechna si to navzájem umějí připomenout

Necítím už báseň ale jen studený stisk
že nikdo z nás živých
by asi nechtěl doopravdy vědět
natož prožít
co může taky znamenat

            zaživa

            Dokud to přede mnou neuteče
            Jako tenkrát

© Jaromír Typlt
De: Stisk
Praha: Torst, 2007
ISBN: 978-80-7215-324-4
Producción de Audio: Jan Trojan

Gyvam esant

Rašau apie tai
ir nenoriu apie tai mąstyti

Nenutuokiu
kodėl visuomet įsikabinu į vieną žodį
kokį nors tokį žodį
kuris galiausiai mane nugramzdina

„Tai tau nutiko tuomet,

            dar gyvam esant?“

            Tą popietę palengva tame svyravau
            užu pievos
            o pro žoles mane stebėjo kerša katė
            Tai buvo mano baigtis
            Staiga išvydau kad viskas veda į ją
            ir kad jos
            tupinčios ten
            niekaip neišvengsiu

            Mačiau kaip atkakliai keičiu kryptį
            ir taikau kitur
            vien tik per ją
            bet vis tiek aiškiai veltui
            vis kitur vis atgal

            Tai užuolankom link jos
            Tai stačiai

            Mazgas veržėsi kol ji nuo manęs paspruko

Mazgas
dar vienas iš tų žodžių

Vos pasileidžiu paskui kurį nors vieną
jo vietoje jau tyko kas nors
su kuo apskritai neturėčiau prasidėti

Tuomet jau veltui išbrauktum jį ar spruktum
paskui kitą žodį
             Nė vienas neišsiskiria
Visi vienas kitą geba priminti

nebejaučiu eilėraščio vien šaltą glėbį
jog nė vienas iš mūsų gyvųjų
turbūt nenorėtų iš tiesų sužinoti
juo labiau patirti
ką dar galėtų reikšti

            gyvam esant

            Kol paspruks nuo manęs 
           
Kaip tąkart

Vertė Aigustė Vykantė Bartkutė ir Vytas Dekšnys