Birutė Baltrušaitytė-Masionienė
lituano
Ikka Liivist mõteldes
1
Või – ehk teda polnudki üldse?!
Ehk oli ainult
lumesadu
järvesse
ja räitsakate
sulamine
järvesse
ja üheskoos
jäätumine? …
Külm. Üks praksatus
hallide haavatrellide taga
metsas. Miski läks katki
pakasetaeva all.
2
Jah, kas teda oligi üldse?
Küll, oli küll! – Oh, kuidas kukepoeg toksib
südant seestpoolt kui munakoort.
Juba ajabki rinna ette:
oli küll, oli küll meil säärane mees,
televisioonimast rabas,
mäelseisja madalal nõmmel!
Ei, ei, seda tõepoolest mitte!
Kõige igavama argisema kesknädala nimel –
mitte seda müüti, seda uhket ja suurt!
Tema on ju meie, ja ärme teeme endast
seda müüti, seda uhket ja suurt.
Tema on ju meie – väike külmetav järv.
Tema on ju meie – lumi lõdisevasse vette.
Üks väike järv, kes püüab hoida end jäätumast,
hoida ennast ja hoida metsa, mis ta ümber,
hoida maailma oma ainukeses peeglis.
Meie oleme järv. Järv on metsas ja mets on järves.
Meie oleme järv. Järv tõuseb lumeks ja lumi langeb
järveks.
Muud midagi.
Ja üksainus praksatus.
Metsas või järves? Puusüda? Jääkaas?
Ainult mitte seda müüti, seda uhket ja suurt
siin vaikiva, leinaliselt valge
pakasetaeva all.
Producción de Audio: Eesti Kirjanduse Teabekeskus [Estonian Literature Centre]
Vis арie Lyvą galvojant
1
O gal – jo nebuvo visai?!
Gal tik sniegas
į ežerą krito
ir snaigės
vandeniu
virto
ir viskas
paskui
sušalo?..
Speigas. Kažkas pokštelėjo
už alksnyno žaizdotos užtvaros
girioje. Kažkas nulūžo
po speiguotu dangum.
2
Iš tikrųjų – ar buvo jisai?
Buvo, buvo! – O, lyg paukščiukas beldžia
į širdį tarytum į lukštą.
Iš krūtinės išsprūsta jau balsas:
buvo, buvo šitoksai vyras,
kaip televizijos bokštas iškilo virš pelkių,
kaip kalnagūbris klonyje!
Ne ir ne, pakartoju ne sykį!
Vardan paprasčiausios eilinės dienos –
nereikia šio mito, šio garsaus ir didingo!
Juk jis – tai mes – tad nekurkime apie save
šio mito, šio garsaus ir didingo.
Juk jis – tai mes – mažas užšąlantis ežeras,
juk jis – tai mes – į vandenį sningančios snaigės.
Mažytis ežeras, kuris trokšta apsisaugot nuo šalčio,
apsaugot save ir apsaugoti girią aplinkui,
apsaugot pasaulį savo vienintelio veidrodžio prieglobsty.
Mes – vienas kūnas. Ežeras – girioje ir giria ežere.
Mes – vienas kūnas. Ežeras kyla sniegu, sniegas ežeru sminga
į žemę.
Ir daugiau nieko.
Pokštelėjo kažkas.
Girioje ar ežere? Medžio širdis? Ledo šarvas?
Tik nereikia šio mito, šio garsaus ir didingo,
čia po tylinčiu, gedulingai baltu,
speiguotu dangum.