Medeinė Tribinevičius
inglés
deklaratyvus
paskaitau vieną afrikietę, net sukrūpčioju
kokia kraupi poezija, pagalvoju
kokia nejauki
o kaip gi kitaip
gera poezija gąsdina
gera poezija – gyvenimo prakaitu
ir mirties šlapimu sulaistyta
elektros skydinė
prie kurios prisilietus rangos kraujagyslės
pulsuoja vyzdžiai
lyg išgyvenant pažeminimą
smala jau kunkuliuoja
tuoj į ją įkiš tavo pirštuką, miesčioni,
taip, taip, bijok geros poezijos
nes, matai, žmonės ne tik
skrenda į Bali
ir laižo ledus
žmonės laižosi žaizdas
vaikai uosto ne tik gėles
bet ir dujas
miega ne tik lovose,
bet ir tarp dviejų žemės kauburių
iš vienos pusės kauburys su mama, iš kitos – su tėčiu
gera poezija dalyvauja orgijose
net apsiputojus tvatinasi
su įvairiausiais pavidalais, gamtos reiškiniais
pavyzdžiui, žaibais
tik įsivaizduok poezijos ir žaibo sueitį...
aišku, dar su paukščiais, augalais,
visa grybų karalyste,
vaiduokliais, driežais, žinduoliais
jai ne prie širdies sušukuoti grynaveisliai
jai patinka susivėlę sukrypę mišrūnai
gerai poezijai mielos visos iškrypimo formos
nes pabandyk ją uždaryt į kokią trigonometriją
ar Sandoros skrynią –
dar nesugalvotas toks keiksmažodis
kuriuo jinai išsprogdins visas
ją veržiančias sienas
gera poezija dedasi tai gyvenimu, tai mirtim
ji tai deivė, tai giltinė –
kažkoks dantytas tarpas
atrodo, va, pralįsi, bet visada susikruvini
tuviai paskandinti degtinėj
indėnai uždaryti į konservus
banginiai ryja plastiką ir verkia vandenynuos
atogrąžos kraujuoja palmių aliejum
po kurį klampoja orangutangai –
šiandien patys liūdniausi poetai
poezija yra literatūros
ką ten literatūros, viso gyvenimo DNR
su visom kosminėm dulkėm
požeminiais bio archyvais
ir epigenetikos triukais
ji nepakaltinama, bet kada išsitrauks baltą bilietą
ji milžinė prieš įstatymą
niekas jos negali pasodint, nuteist myriop
visi kalėjimai jai – tik smėlio pilys
visi baudžiamieji būriai – tik alaviniai kareivėliai
ji net negali nusižudyt
nes jei ir pabando, iškart pastoja
nuo to, kas ją žeidžia
nuo geros poezijos dažnai bandoma slėptis
nuo blogos – dažniausiai ne
ši – nekviečiamas baubas, apsikaišęs žibutėm
ana – žaizdota guodėja, ateinanti tik išsikvietus
bet nėra nieko baisiau
už blogos poezijos reanimaciją
ten siaubingi net ir visai nebaisūs demonai
o štai net patys baisiausi
geros poezijos demonai –
beveik angelai
jie draugužiai, su kuriais gali siaust naktimis
ir nardyt bedugnėm
nuo įtampos ten sproginėja šmėklos
nuolat pražysta ir miršta
mirimu įsismelkia
trapiausia pasaulių šviesa
De: Poetinis Druskininkų ruduo'22
Vilnius: Vaga, 2022
Producción de Audio: Lithuanian Culture Institute, 2022
declaratory
I read an african woman poet and shudder
what dreadful poetry, I think
how unpleasant
and how different it is
to be terrified by good poetry
good poetry is full of life’s sweat
and death’s piss
it is an electrical switchboard
where contracting blood vessels
pulse visibly
as though suffering a humiliation
the tar is already bubbling
soon they will stick your finger into it,
philistine,
yes, yes, you must fear good poetry
because, you see, people don’t
just fly to Bali
and lick ice cream
they also lick wounds
children don’t just sniff flowers
but also sniff glue
they sleep not only in beds,
but also between two mounds of earth,
on one side mama, on the other – papa
good poetry participates in orgies
thrashes around, all worked up,
with various incarnations, with natural phenomenons,
lightning, for example
just imagine poetry and lightning coming together…
of course also with birds, plants,
the whole kingdom of fungi,
ghosts, lizards, mammals
but she is not fond of groomed purebreds
she likes the dishevelled, crooked mixed breeds
all crooked forms are beloved to good poetry
because just try and confine it to any trigonometry
or Ark of the Covenant –
the curse word has not yet been invented
that she will invoke to explode
any walls closing in around her
good poetry gives life to some and death to others
to some she is goddess, to others, the reaper –
a toothed gap of some sort
that you always think you can squeeze through but inevitably leaves you
bloodie
the tuvans drown in alcohol
the indians are confined to reservations
whales swallow plastic and weep in the oceans
the tropics bleed palm oil
for orangutans to wade through –
today’s most melancholy of poets
poetry belongs to literature
and what is literature but a lifetime of DNA
all that cosmic dust,
underground bio archives
and epigenetic tricks
she is not competent, will pull the exemption card in a heartbeat
she is colossal against the law
no one can detain her or sentence her to death
prisons are but castles made of sand,
firing squads—but tin soldiers
she cannot even kill herself
and if she tries immediately falls pregnant
with anything that might try to harm her
people often try to hide from good poetry
from bad – not so much
one is an uninvited boogey-man, covered in liverwort
the other a wounded comforter, appearing only when called
and there is nothing more terrible
than the resuscitation of bad poetry
it makes even the most harmless demons horrible
and thus even the most horrible demons of good poetry
are downright angelic
companions with whom you can rage into the night
and dive into the abyss
spectres burst from this energy
bloom and die continually
and in death
pass on to you
the most fragile of the world’s light