Tyfurto melodijos

Beveik Matisse’as: žydinčios gebenės
vešliai putoja sodriu gašlumu
voratinkliais apėję tuščios menės
prisiminimas klestinčių namų
kur traukdamas tabaką iš kišenės
ir prisikišęs pypkę ant kanapos
rūkydavo poetas žilas senis
kol kambarį užliejęs vyšnios kvapas
nunešdavo jaunystės praeitin
nors juodas vynas iš senų rūsių
iš prosenelių atsargų gausių
jau trenkė geležia pelėsiu ir mirtim
savęs gailėjos nekentė kitų
bent neapykantoj išlikdamas kūrėjas
- galbūt tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu

metalo mėlynumo juodos kuosos
po ąžuolais ryškiam auksiniam slėny
nelyg bažnytiniam paveiksle: artimuosius
palaidotus dar aname millenium
nusprūdusius į pragarmes sklerozės
nutvieskia retsykiais šviesa pagiežos
ligotu grožiu dvelkteli chaosas
tarp kiautų voverė tarp kaulų driežas
parketas pelenai šlepečių šliūžės
neatsakyti net neatplėšti laiškai
širdis tvarkoj tik su akim kažkaip
kažkaip nepatogus šiandien drabužis
tačiau šlykščiausia tarp visų daiktų
ta nuotrauka tave įsimylėjus
– galbūt ir taip tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu

© Antanas A. Jonynas
De: Laiko inkliuzai / Inclusions in Time
Vilnius: Lithuanian Writers' Union Publishers, 2002
Producción de Audio: 2002 Books from Lithuania

Le melodie di Tiefurt

Quasi un Matisse: edere in fiore

spumano lussureggianti con possente lascivia

vuoti saloni percorsi da ragnatele

ricordo di una prospera magione

dove estratto il tabacco dalla tasca

e caricata la pipa sul canapè

soleva fumare un poeta canuto e vecchio

finché l’aroma di ciliegia inondava la stanza

e portava nel passato della gioventù

benché il vino nero delle antiche cantine

dalle riserve copiose degli avi

ormai sapesse di muffa ferrosa e di morte

avuta di sé pietà non sopportò altrui

almeno nell’odio restando creatore:

forse a guardar meglio

quel ritratto è il tuo e in esso sei solo tu

 

tàccole nere d’un metallico bluastro

sottoquercia in una valle color dell’oro chiaro

come fosse un quadro sacro: gli intimi

seppelliti ancora nell’altro millennium

scivolati nell’abisso della sclerosi

illumina talora una luce acrimoniosa

d’una beltà malata àlita il caos

fra gusci uno scoiattolo fra ossa una lucertola

parquet e cenere e tracce di pianelle

irrisposte lettere finanche inaperte

il cuore è a posto ma con gli occhi c’è qualcosa

m’è scomodo l’abito quest’oggi

ma la più schifosa fra tutte le cose

è quella fotografia innamorato di te:

forse, anzi certo, a guardar meglio

quel ritratto è il tuo e in esso sei solo tu

Traduzione: Pietro U. Dini