Antrasis atėjimas

tai iš tiesų buvo jis – tikras ir neabejotinas,
be jokių atestavimų. Važiavo auksinėj karietoj,
kinkytoj ketvertu baltų žirgų, organizacinio
komiteto išprašytoj iš atsivertėlio

milijonieriaus. Tikras ir vienintelis, kiek sutrikusiai
besišypsantis pro karietos langą, žvelgiantis
į visus ir į nieką. Minia žygiavo iš paskos,
stovėjo abipus ant šaligatvių, laiptų baliustradų,

vaikėzai mojo iš medžių, tyčia krisdami
ant asfalto, vis dar negalėdami patikėti,
jog nebeskauda ir jau, matyt, niekada
neskaudės. Kareiviai saliutavo salvėmis

iš dabar jau nereikalingų ginklų, ministrai
rinkosi į paskutinį iškilmingą posėdį, juokas
ir džiūgavimai liejos gatve pirmyn, šūksniai
ir valiavimai, pagaliau, pagaliau, sveiki sulaukę,

ir tik įdėmiai įsižiūrėjus iš kai kurių
judesių, iš trumpų ir keistų susižvalgymų
galima buvo suvokti, ką jaučia minia:
stačiai alpsta iš baimės ir neapykantos.

© Gintaras Grajauskas
De: Kaulinė dūdelė (Knochenflöte)
Vilnius: Vaga, 1999
Producción de Audio: 2002 Books from Lithuania

la seconda venuta

era davvero lui, autentico e indubbio, 

senza nessun controllo. Su una carrozza dorata 

viaggiava, tirata da quattro cavalli bianchi,  

che il comitato organizzativo richiese a un milionario 

 

convertito. Autentico e unico, imbarazzato appena 

sorrideva dalla finestra della carrozza, e guardava 

tutti e nulla. Lo seguiva dietro la folla, stette 

ritto sui due marciapiedi e alle balaustre dei gradini, 

 

lo salutavano dagli alberi ragazzotti che apposta 

ricadevano sull’asfalto, senza ancora poter credere 

che più non duole e ormai non farà male mai più. 

I militari lo salutarono con salve di armi 

 

ormai inutili, i ministri si riunirono 

in un’ultima seduta solenne, risa 

e giubilo si riversarono nella via, urla, 

evviva e urrà, e infine, alla fine, auguri 

 

e soltanto a scrutare bene, da certi 

moti, da brevi e strane occhiate fu possibile 

percepire cosa avvertisse la folla: 

invero sveniva per odio e per paura.

Traduzione: Pietro U. Dini