Pietro U. Dini
italiano
Antrasis atėjimas
tai iš tiesų buvo jis – tikras ir neabejotinas,
be jokių atestavimų. Važiavo auksinėj karietoj,
kinkytoj ketvertu baltų žirgų, organizacinio
komiteto išprašytoj iš atsivertėlio
milijonieriaus. Tikras ir vienintelis, kiek sutrikusiai
besišypsantis pro karietos langą, žvelgiantis
į visus ir į nieką. Minia žygiavo iš paskos,
stovėjo abipus ant šaligatvių, laiptų baliustradų,
vaikėzai mojo iš medžių, tyčia krisdami
ant asfalto, vis dar negalėdami patikėti,
jog nebeskauda ir jau, matyt, niekada
neskaudės. Kareiviai saliutavo salvėmis
iš dabar jau nereikalingų ginklų, ministrai
rinkosi į paskutinį iškilmingą posėdį, juokas
ir džiūgavimai liejos gatve pirmyn, šūksniai
ir valiavimai, pagaliau, pagaliau, sveiki sulaukę,
ir tik įdėmiai įsižiūrėjus iš kai kurių
judesių, iš trumpų ir keistų susižvalgymų
galima buvo suvokti, ką jaučia minia:
stačiai alpsta iš baimės ir neapykantos.
De: Kaulinė dūdelė (Knochenflöte)
Vilnius: Vaga, 1999
Producción de Audio: 2002 Books from Lithuania
la seconda venuta
era davvero lui, autentico e indubbio,
senza nessun controllo. Su una carrozza dorata
viaggiava, tirata da quattro cavalli bianchi,
che il comitato organizzativo richiese a un milionario
convertito. Autentico e unico, imbarazzato appena
sorrideva dalla finestra della carrozza, e guardava
tutti e nulla. Lo seguiva dietro la folla, stette
ritto sui due marciapiedi e alle balaustre dei gradini,
lo salutavano dagli alberi ragazzotti che apposta
ricadevano sull’asfalto, senza ancora poter credere
che più non duole e ormai non farà male mai più.
I militari lo salutarono con salve di armi
ormai inutili, i ministri si riunirono
in un’ultima seduta solenne, risa
e giubilo si riversarono nella via, urla,
evviva e urrà, e infine, alla fine, auguri
e soltanto a scrutare bene, da certi
moti, da brevi e strane occhiate fu possibile
percepire cosa avvertisse la folla:
invero sveniva per odio e per paura.