En flotación

I

Cuándo emprendimos la cruenta marcha desde el Apocalipsis de Sombra de Hombre, entre los alaridos de los guerreros, bajo un cielo pánico que hirió de muerte todas nuestras esperanzas y deseos.

Cuándo renunciamos a nosotros para echar nuestra suerte a espaldas del hermano, huyendo a las márgenes del delirio donde las ciudades del infierno ya no se avistan.

Cuándo supimos que las puertas de la primavera se abrirían y no se abrirían a nosotros solos, que echaríamos sin falta de menos a Sombra de Hombre, a quien amábamos desde el principio, cuando no había muerte en las florecidas praderas y los cenagales no habían surgido aún de la mente humana.

De nuevo entonces volver, deshacer en el corazón el nudo de nuestro dulce país herido, la nada de nuestro perdido sueño de una vida compartida en flotación.


II

Las alegres sombras de las guacamayas, refugiadas en las sombras de las copas de los árboles, parlotean sobre la algarabía de las sombras de los simios. La sombra de las frondas danza sobre la sombra del jaguar. Un sol violento es el refugio único de la salamandra. Sombras de nubes lentas sobre sombras agazapadas, sombras que acechan sobre sombras que temen. Una sombra de hombre elude la sombra de otro hombre.

El mar de sombras del hombre que llega se abate sobre la sombra del hombre que fue. Ulula el siempre insomne, el asombrado. Es de noche sobre el riachuelo de luz, que desemboca en la pupila de Sombra de Hombre, adhiriendo la sombra a la claridad.


III

¿De qué sirve al hombre su sombra en el desierto? La sombra de un árbol pesa más que la sombra de un hombre. En el desierto, la sombra de los insolados sabe que el paraíso es una sombra verdadera.


IV

                                                                    “Las piedras gritarán”.

Piedra, talismán que elegía a los príncipes, hueso de la presencia y el principio, reconozco tu espíritu sagrado.

Nuestros antepasados cavaron en la piedra de los encantamientos, entraron en la casa de piedra de los conjuros, donde la vida invisible habla.

Prehistórico reloj de luz, la sombra da vuelta a la piedra, que escucha los latidos del corazón del hombre.

La lira de Anfión alzó las piedras flotantes de Tebas. Voces brotadas de la piedra recorren el laberinto del oído.

Descendido de la piedra del sol y anegado de sombra, el hombre ya no escucha a la piedra, que canta.


V

Lapidarios revelan secretas transformaciones de los sólidos, nuevas emanaciones de la pulsión del alba, desde el corazón de la piedra que el rayo habitara un día, antes que un agua sin orillas emergiese bajo la luz flotante, fraguando un entretejido de flores y animales, para hacer una patria del bosque.

© Fernando Rendón
De: unpublished
Producción de Audio: 2006 M.Mechner, Literaturwerkstatt Berlin

Plevenimas

I

Pradėjome tą žiaurų žygį nuo Žmogaus Šešėlio Apokalipsės,
tarp maurų karo šūkių, po baimės dangumi, mirtinai sužeidusiu mūsų
viltis ir visus troškimus.

Atsisakėme savęs, kad savąjį likimą užkrautume ant brolio pečių,
ir bėgome iki pat pamišimo ribos, nuo kurios nematyti pragaro miestų.

Sužinojome, kad atsivers pavasario vartai, kad atsivers ne vien tik mums,
ir kad ilgėsimės Žmogaus Šešėlio, kurį mylėjome nuo pat pradžios, kai žydinčiose
pievose dar nebuvo mirties, o žmonių galvose dar nebuvo atsivėręs akivaras.

Vadinasi, teks vėl sugrįžti, atrišti mazgą mūsų nuolankios šalies širdy, atrišti mazgą,
kuris yra niekas – tik sudužusi mūsų svajonė apie bendrą gyvenimą plevenant.


II

Linksmi arų šešėliai, slepiasi medžių šešėliuose, tarška apie nutrūktgalviškai šėlstančius
beždžionių šešėlius. Paparčio šešėlis šoka virš jaguaro šešėlio. Negailestinga saulė yra
vienintelis salamandros prieglobstis. Ištįsę debesų šešėliai virš susigūžusių šešėlių, tykantys šešėliai virš išsigandusių šešėlių. Vienas žmogaus šešėlis sprunka nuo kito žmogaus šešėlio.

Ateinančio žmogaus šešėlių jūra užlieja šešėlį žmogaus, kuris buvo. Ir sudejuoja amžinai nemiegantis. Nustebintasis. Naktis nusileidžia ant šviesos upelio, kuris įteka į Žmogaus
Šešėlio vyzdį ir tas šešėlis tampa matomu.


III

Ko vertas žmogui jo paties šešėlis dykumoje? Medžio šešėlis kur kas svaresnis už žmogaus šešėlį. Tad šešėlis žmonių, kuriuos dykumoje ištiko saulės smūgis, žino, kad rojus išties yra šešėlis.


IV

„Akmenys raudos“.

Akmenie, talismane, tu išrinkdavai kunigaikščius, buvimo ir pradžios kaule, aš atpažįstu šventą tavo dvasią.

Mūsų protėviai įrėždavo akmenyje užkeikimus, įžengdavo į akmeninius sąmokslo namus, kur kalba nematomas gyvenimas.

Priešistorinis šviesos laikrodis. Šešėlis suka akmenį, ir jis girdi kiekvieną žmogaus širdies dūžį.

Amfiono* lyra pakėlė plevenančius Tėbų akmenis. Balsai, prasiveržę iš akmens, plinta aido labirintais.

Nužengęs nuo saulės akmens ir paniręs šešėlin, žmogus daugiau nebegirdi akmens, kuris dainuoja.


V

Akmens luitai atskleidžia slaptus tvermės kitimus, naujai sklindantį ryto aušros bangavimą. Ir akmens širdis, kurioje apsigyvens žaibas - dar lig tol, kai plevenančioje šviesoje sutyvuliuos vanduo – iš gėlių ir gyvūnų išaus drobę, kad miškas pavirstų tėvyne.

* Amfionas – graikų mitologijos karalius, su broliu pastatęs Tėbus. Amfionui apjuosus miestą mūrais, akmenys patys ėjo, klausydami jo lyros. (Vert. past.)

Iš ispanų kalbos vertė Arvydas Makštutis