girtas vagonas. Bratislava–Vilnius

kai leidausi aš per gelžkelius, nelaimingus ir karštus
ne tu prie šalies palinkusi ir ne mano tas kraštas
liesk kalnus, tarpukalnes, prakaito kvapą
liepos lapkotį šlapią prabesk pro užakusią ąsą

sulapojęs, atsilapojęs švarko pasenusio atlapas
koks ten girtas remboja laivas per akmenes?
atsimeni palaužtakojį, neblaivų taip pat albatrosą?
trąsą į Rytus kloja Vakarai, išsižioję Europos

o vakarai čia tyko tarpukalnių atvašynuos
aguonos akis išpliko, palei gelžkelį šlynas
mėlynas, mėnuo mėtos, įsikabina į kraštą
debesio ar planetos, ar interneto pašto

kaip prisakei, pavalgiau, kiauliena gardi kaip reta
išgėrėm už ją po valgio, Dieve, duok jai sveikatos!
menėse ir prie laužo gulėjom ir laužėm dešrą
lankėm pilis, kalėjimus ir tuos, kur vyram į dešnę

svirom ir vėl stiprėjom nuo vyno ir nuo tikėjimo
sutirpo tos geležinės mylios, nuėjo vėjais
nuėjo garais ir nuodegom, neištekėjusiom nuotakom

klastingai ryškėjančiom nuotraukom, nuotoliu nuo iki
būta, išsigalvota… dukraitė sėdi ant puodo, regi?
girdi, kaip per sapną juokias? regi, kaip akys žalsvėja?

myliu tave kaip savo silpnas akis, silpstančias
pasiilgau tavo alsavimo, manojo pasiilgusio


2002.VI.7–8

© Vladas Braziūnas
De: būtasis nebaigtinis / imparfait
Vilnius: Petro ofsetas , 2003
Producción de Audio: 2006 Books from Lithuania

il vagone ubriaco. Bratislava–Vilnius

quando m’avviai per la ferrovia, infelice e bollente
non tu china al mio fianco e non mio quel paese
tocca i monti, i colli, afrore di sudaticcio
ficca nell’àsola chiusa una foglia umida di tiglio

fronzuto, della vecchia giacca spalancato il risvolto
quale battello ubriaco là rimbaudeggia sulle pietre?
ricordi quel gambarotta ubriaco anch’egli e l’albatros?
la via dell’oriente traccia l’occidente, avido d’Europa

e le sere qui aspettano al varco nelle giovani fronde dei colli
accecarono i papaveri, lungo i binari argilla
blu, vacilla la luna, s’aggancia al margine
d’una nube o pianeta, o alla posta d’internet

secondo il tuo ordine, mangiai il maiale saporito come
rare volte, bevemmo poi per lei, o Signore, dalle salute!
giacemmo in saloni o ai falò e dividemmo il companatico
visitammo il castello, le carceri e lì, dove per gli uomini è a destra

barcollammo ma rinvigorimmo per il vino e la fede
le miglia ferrate si sciolsero, se le portarono i vènti
i vapori e i tizzoni, se le portarono nubili sposine

fotografie scattate di nascosto, lontananze da fino a
è stato, è invenzione… la nipotina siede sul vasino, vedi?
senti, come in sogno lei ride? vedi, i lampi verdi dei suoi occhi?

amo te come i propri deboli occhi, indebolendomi
mi manca il tuo respiro che del mio ha nostalgia

7–8 giugno 2002

Traduzione di Pietro U. Dini