Modesta Liugaitė
lituano
Ċinji
Iċ-ċinji jistennewna nieqfu qabel jinżlu.
U mbagħad jibqgħu ’l bogħod,
bħax-xewqat siekta u kbar li jitturmentawna.
Fid-dgħajsa Samwel jistaqsini mitt elf ħaġa
u jien nibża’ li jagħtini ħass ħażin
u nħalli lilu f’nofs għadira barranija waħdu.
L-ilma jistkenn taħt is-siġar twal skjerati,
u jferfer ftit il-ġwienaħ ixxamplati.
Fil-wiċċ hemm weraq tondi u fuqhom
fjuri sofor kbar u delikati.
Bl-imqadef ma noqrobx,
u ma naħsadhomx,
imma dax-xewqat fraġli jgħumu fil-wiċċ
jippersegwitawni.
Samwel irid jaqdef naqra hu,
u nirħulha bil-mod lejn ix-xatt
mgħobbijin b’xeni u xbihat ġodda fjamanti.
Jų kūnų svoris pamerktas į vandenį
Paviršiumi plaukia valčių pavidalo akys. Atplaukia,
ir nuo šiol tarsi grobį sidabrine gija kranto link
velka tą įtarimą, kad visos spalvos ir kvapai gali būti pažįstami,
ant jų liežuvių saldžiai kartokas lapų skonis.
kairysis choras: „Sugrįžta tarp mūsų, kurios niekad nebuvo pražuvusios.
Jos mato, vis dėlto mato, kaip į storą
šamų karaliaus nugarą mušas nedidelis akmenėlis.
Kaip tad? Gal į nelyginant iš grūdėtos varškės jo šarvus
taip dyla besiritantis žemyn grumstelis.“
dešinysis choras: „Ak, bent šįkart be palyginimų!“
kairysis choras: „Upės krantas, apžėlęs šlaitas, žolės, daugybė
žolių...“
dešinysis choras: „Gaivalingon geidulingumo šventėn, sugrįžta
pražuvusios mūsų poetės. Ant kranto
žolės aksominio pakloto jau ištiesti
sužieduotuvių laiko drabužiai.
Ir viskas atsiranda, gudobelė palinksta
iki šešėliuoto kampo, vikrios jos kojos tik sukas.
Teprasideda šokiai!“
kairysis choras: „Niekas nelieka be pėdsakų. Jei rytoj tavo kelias
eis pro čia, iš žolėj vos įžiūrimų
kontūrų jau įtarsi, kokia šventė čia buvo, kurioj
tavo nedalyvavimas neliko nesurimuotas.“
dešinysis choras: „Upė ir josios krantas. Sužybsi kuprota žuvies nugara.
Šviesos, šviesos, daugybė šviesų!“