Aš myliu tą audrą, kai, dirbantiems švenčiant,
tai įsismarkaus perkūnėlis, tai lis,
o žemėje – stichijoms lygus ir lemčiai –
eilėraštį skelbia poetas plepys.

Padangės žaibu sumirksės palaimingai,
pavasario liūtis nuo jo tik smarkyn, –
lig siūlo sumirks mergina tamsiagymė,
mieloji, mieloji, o mano brangi!..

Sugrįžta iš gudų mokyklų, darželių
dėkingas jaunimas į savo namus,
Žirovičiuos meldžia dangaus visagalio,
kad laimė, ramybė klestėtų pas mus.

Rytuos jau seniai nebebuvo taip gera,
įteisins abortą jau greit vakaruos,
laimingas poetas, kaip Tiutčevui dera,
palauks įkvėpimo, kol kraunamas „word”.

Jisai uždainuos siužetėlį senutį.
O apie ką kita, brolau, patylėk!
Dainuos, kaip kaip kas metai prieš pirmą gegužio
ta šventė prasideda iš po nakties.

Praamžis kurganas beveik iškasiotas,
ir greit neprotingų chazarų minia,
vampyrai ir laumės, meilužiai, mergiotės
kolonomis slavų turgun susimes.

Draugužiai į galą kaip maistas į maišą, –
be gulbių juodų ir be varnų baltų.
Margaritai kiekvienai – po atskirą Meistrą,
ir Faustui po patroną – bus juk dar tų…

Šėtonai, dievai, angelai, demiurgai,
į sakramentorių jau neškit aukas:
dar žemė skaisčių ir bekraičių Valpurgijų
belaukia jaunikių naktis ir dienas!