Suvargęs išdramblotas kelias
iš po guminių ratų,
iš po begailių ir aštrių kanopų
neliaujamų kolchozinių bandų,
kurios kasdien
klampojo per jo plačią nugarą
lig horizonto,
iš po neprastos telegrafo
stulpų aptvaros,
nerimastingai gaudusios,
kai jis bandydavo
išbėgt į žalią lauką,
iš po saulėlydžio,
kuris kasnakt
sudegti baigdavo ant jo pilkos karštos dervos
išjudintamas senus prisiminimus,
norėjo tyliai nusileist į upės klonį,
smėlėtą ir tyrą,
tačiau
po jo iškamuotais šonais
lindėjo galingi betono statramsčiai,
keliantys aukštyn,
tolyn nuo šviesaus čiurlenančio srauto,
o po kairei
іr po dešinei
driekėsi margos,
dažytais stulpeliais apvedžiotos,
o vis dėlto
grotos.
Nepasiekiamas
upės
šauksmas.