НЕМАЧ

Тысячы рук не даюць ім штодзень спакою,
тысячы ног марна намацваюць парог –
няма дзе спатыкнуцца.

Тысячы позіркаў,
як матылькі ў заваконьні,
б’юцца аб пругкія шыбы –
як тут пазьбегнуць суроку?

Апаўночы
яны адчайна стуляюць натамлёныя крылы,
але дарэшты выстуджаную падземную стадолу
да раніцы праймаюць дрыжыкі.

Рана-раненька выбухне помста,
і сотні людзкіх размоваў
будуць прышчэмленыя на паўслове;
і кожны прасталюдзін думацьме,
як прасьлізгнуць незаўважаным.

І зноўку тысячы рук,
не знайшоўшы прывычнае клямкі,
          хапаюць і тузаюць,
          тузаюць і хапаюць.

Ды не рыпяць дагледжаныя завесы,
і ніхто не пачуе іх даверлівых скаргаў.

Ды няма аб што бразнуцца,
          каб пасыпаўся тынк са сьцяны,
          каб пахіснуліся вушакі,
          каб спыніўся спалоханы запозьнены цягнік.

У два бакі адчыняюцца
дзьверы ў мэтро.

© Міхасъ Скобла
Producción de Audio: Belarus PEN-Centre / Goethe-Institut Minsk

NEGALĖ

Tūkstančiai rankų kasdien joms neduoda ramybės,
tūkstančiai kojų bergždžiai čiuopia slenkstį –
nėra kur suklupti.

Tūkstančiai žvilgsnių
it plaštakės tarpulangy
daužosi į stangrius langelius –
kaip čia prasprukti švilpikui?

Vidurnaktį
jos beviltiškai suglaudžia pavargusius sparnus,
bet kaip reikiant įšalusį požemio kluoną
iki auštant persmelkia drebuliai.

Anksti ankstutėliai pritvinksta kerštas,
ir šimtai žmonių ištarmių
bus nutraukta per pusę žodžio;
ir kiekvienas prasčiokas svarsto,
kaip įsmukti nepastebėtam.

Ir vėlei tūkstančiai rankų,
neradusios įprastų rankenų,
            stvarsto ir graibsto,
            graibsto ir stvarsto.

Ir negirgžda užsižiūrėję vyriai,
ir niekas negirdi jų patiklių skundų.

Ir nėra į ką atsitrenkti,
            kad pabirtų tinkas nuo sienų,
            kad išjudėtų staktos,
            kad sustotų išgąsdintas vėlyvas traukinys.

Į dvi šalis atsidaro
metrò durys.

Iš baltarusių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS