Mihkel Loodus
estonio
Pianino pamokos
tyliau, tyliau, tyliau,
dar tik pradžia,
pati garsiausia vieta dar bus,
kitame puslapyje,
iki jos dar toli ---
keista,
kartais vėl susapnuoju –
tuščia mokyklinė salė,
juodas fortepijonas,
rytoj koncertas
sėduosi,
pakeliu juodą dangtį –
kaukšteli, krūpteli stygos
(mažutės rankos,
balti prieš koncertą išlyginti rankogaliai,
sušalę slysteli pirštai…)
ir taip bijau suklysti,
paspausti ne tą klavišą,
užmiršti kairės rankos temą skambant dešinei
keista, kai tiek jau klavišų –
net taip, per staiga, per grubiai ---
kai tiek akordų –
ne taip, praleidus kažkurį balsą, perlaikius ---
kai tiek stygų –
susipynusių, nutrūkusių ---
tiek pauzių –
neišlaikytų, perlaikytų, tuščių ---
nors viskas, rodos, seniai išmokta atmintinai
viskas jau atrakinta – raktais
smuikų, bosų, širdies,
širdies bėgiais, linijom, penklinėm,
kurių nebeužtenka kai kyla pasažai
ligi paskutinio, balčiausio --------
kada garsai tarsi paukščiai krintantys nuo viršūnių,
pajutę šiltą trupinį saujoj
virpa ant sniego
kada jau tarsi žingsniais per sniegą
baltais ir juodais klavišais –
tyliau tyliau tyliau ---
De: author’s manuscript
Producción de Audio: Books from Lithuania, 2007
Klaveritunnid
tasem, tasem, tasem,
oleme alles alguses,
kõige häälekam koht alles tuleb,
järgmisel leheküljel,
see on veel kaugel ---
veider,
mõnikord näen taas und –
tühi koolisaal,
must klaver,
kontsert
ma istun,
tõstan musta kaane üles,
keeled plõnksatavad, tuksatavad
(väikesed käed,
valged kontserdiks triigitud kätised,
külmast kohmetud sõrmed…)
kardan nii väga, et eksin,
vajutan valele klahvile,
unustan vasaku käe teema mängides paremat
veider,
kui on juba nii palju klahve –
mitte nõnda, liig rohmakalt, järsku ---
kui on nii palju akorde –
mitte nõnda, mõni heli jääb vahele ---
kui on nii palju keeli –
mitte nõnda, sassis ja katkenud ---
nii palju pause –
liig pikki, liig põgusaid, tühje ---
ehkki kõik, nagu näib, on ammu õpitud pähe
kõik on ju avatud – viiuli,
bassi, südame võtmega
südame rööbastel, noodijoontel,
mida enam ei jätku, kui tõuseb passaaže
viimseni, lõpuni --------
kui helid just nagu kõrgustest langevad linnud,
kes on silmanud sooja raasukest peos,
värelevad lumel
kui juba just nagu samme sahiseb lumes
valgetel, mustadel klahvidel –
tasem tasem tasem ---