Paklausykite žmonės –
iš ko pasiūdinti jūsų batai
kurių puspadžiuos dar berusena gyvybė

kaip ilgai nenumiršta jūra kriauklėj
meldžias sugriautoje cerkvėj
aidas per stadioną

ir nesistebėkite
kai pagalvė paprasčiausia
ima ir išskrenda sau pro atlapą langą

nutrauktagalvės silkės skardinėj
vizgena padažu apdegintus plaukmenis
o luotas priauga prie kranto

ir kai pelynas išauga
jis žemę palieka –
gręžiojas į saulę

ir kai kapinėlės pavirs kokio nors
Netikšos vardu pavadintu parku
tai vis tiek dar tūkstantį metų
naktinėm alėjomis klaidžios mirtis

ir kai jau suirs grindinys –
mes atsitoksim
vaikščioję vėžlių nugaromis...