Giedrė Kazlauskaitė
* [Tiek daug bendraamžių biurgerių]
* [Tiek daug bendraamžių biurgerių]
Tiek daug bendraamžių biurgerių
priverstinėje užeigoj –
negaliu išvengti akistatos.
Nejaugi kadaise svajojau patekti į tą pačią
viduriniąją klasę? Kai dabar stebiu juos,
net nežinau tiksliai, ko labiau gaila – savęs ar jų.
Jau niekada iš savęs nieko panašaus nebesukursiu –
nesidažysiu plaukų retriverio kailio spalva,
nedėvėsiu atlasinio sijonėlio po kailiais,
neužsiimsiu grimu.
Tokių niekų maža: mano vaikai niekada
nesupanašės su judriais jų vaikais,
ir teks nuolat kankintis, verifikuojant
jų vystymosi normalumą.
Tokie juokingi ir graudūs jų pokalbiai (ir telefonais),
manieros užsakant maistą, kvailos išraiškos sutuoktiniams.
Ar gali būti, kad jų akyse maskuojuosi
kaip tikrų tikriausia nevykėlė?
Gal jie, neduok Dieve,
saviške mane laiko?
Vardan ko jie gyvena? Juk ne dėl tų
buitinių smukmenų, apie kurias
taip manieringai šneka. Išaugtų vaikų drabužių,
šunų kirpėjų, kelionių į Turkijos kurortus.
Juk nusižudyčiau iškart, patekus į tokį kailį.
Gal ir būčiau tapusi viena iš jų, nelaimingųjų,
jeigu nebūtų reikėję slapstytis, kalbėti pusbalsiu, puse lūpų;
naikinti rankraščius ir daiktinius meilės įrodymus.
Keista, jie jaučiasi laisvi,
tačiau nematau juose Sturm und Drang.
Tik besmegenių morkas vietoj nosių.
Visi kovojam savo kovas,
bet kai kurie, netgi tūnantys spintose –
amžinai besikariantys spintose
ant vyno spalvos kaklaskarių -
gali būti laisvesni už kitus,
klasės draugai.