Giedrė Kazlauskaitė
Savas kambarys
1993-iaisiais internate gavau kambarį
paauglių mergaičių aukšte,
gyvenau jame viena.
Greta esančiame kambaryje
neseniai buvo numirus senutė,
niekas nenorėjo tenai gyventi.
Vis dar buvau represyviai religinga,
beveik kasdien kalbėdavau rožinį
į Rericho paveikslėlį.
Kambaryje stovėjo pianinas,
mokiausi juo paskambinti
Klementi sonatinas.
Taurus nuobodulys, melancholija,
slampinėjimas po operas ir baletus
(nes nemokamos kontramarkės).
„Faustą“ skaičiau per naktį,
deklamavau architekto monologus
iš Marcinkevičiaus „Katedros“.
Tiesa, dar kažkokie piešiniai;
teko piešti litus ir popiežiaus apsilankymą -
tokia išgyvenimo disciplina.
Žinojau iš Dostojevskio romanų,
kad ir ankstesniais amžiais
mergaites panašiai auklėjo.
Mano kambaryje paprastai
nebūdavo jokių guvernančių, jokių tėvų,
jokių draugų, tik aš viena.
Už sienos vyresnės paauglės
nuo ryto kartodavo gamas ir etiudus;
taip pat Liebestraum, atsiskaitymui.
Nepamenu, kad būčiau svajojusi apie meilę,
bet apie šlovę svajojau tikrai.
Naktimis mėgau rašyti dienoraštį –
prie žvakės, kad naktinėlės
nepastebėtų šviesos iš už durų.
Skambutis pranešdavo, kada keltis,
valgyti, eiti į pamokas –
ne visada nueidavau, turėjau
priežasčių verčiau pabūti viena.
Kur dabar visa tai?
Nejaugi tai buvo tik piešinys smėlyje,
nuskalautas bangos?
Bijau, kad būčiau galėjusi sudaryti
netyčinį sandėrį su Mefistu
ar Laurynu Stuoka-Gucevičium –
kambarys niekur nedingo,
tik siela paseno ir apmirė.
Kartą, man gulint lovoje
(turbūt dėl menarchės skausmų),
baltas balandis atsitūpė ant palangės.
Nenuostabu, palaikiau jį Apreiškimu.