Kornelijus Platelis
PRAKALBOS UPEI
PRAKALBOS UPEI
I
Smėlis tarp dantų, sudžiuvusios sėklos,
Netaisyklingi kubai, nuskeltos silicio prizmės -
Mineralų istorija grikši
Kartu su organiškais žodžiais.
Viskas išspjaunama
Į laiko bedugnę sietuvą.
Ateitis tekartoja praeitį,
O dabarties mums nėra. Kalbos
Dabartis - ne skiemuo ir net ne garsas,
O tarpelis tarp garso pasikeitimų.
Kiek prasmės sutalpinsi nekintančiame garse,
Kad jame būtis išsiskleistų?
Tiek, kiek į jį sutalpina sprogstanti
Dabarties amžinybėje siela?
Nes tik Dievo yra dabartis.
Jis žengia ja su pasauliu, ir mums nežinoma
Jo praeitis ir ketinimai. Visa,
Ką mes vadinam gyvenimu - tai praeities šešėliai
Arba mūs baimės ir lūkesčiai.
Trupantys akmenys ir akmenėjantys kūnai
Nepažįsta mūsų,
Nepažįsta žolė, kurią mūsų dalgiai šienauja,
Nei galvijai, kuriuos šeriame savo maistui,
Nei mes patys, paklydę savo įsivaizdavimuose.
Nes tik Dievo yra dabartis,
Kurioje visą laiką esame.
II
Kurioje visą laiką esame, bet kurioje negyvename,
Klaidžiodami praeityje ar svajodami apie ateitį.
Ar gali kas būti gražiau už poetą prie upės,
Apkvaitintą žydinčių ievų?
Jis žeria savo jausmingas prakalbas vandeniui,
Slenkančiam tyliai pro šalį ir tariasi
Galįs sustabdyti laiką.
Jis bekontūriais žodžiais teikia pavidalą savo
Pamėkliškai praeičiai, menką, miglotą patirtį
Maišo aklai su talpiaisiais kalbos kristalais.
Jis truputėlį pamišęs, maniakas,
Kuris įmanytų žodžio ledu sukaustyti
Kiekvieną upės bangelę...
Tačiau uždara tikrovė mūsų troškimų nepaiso,
Tarsi vanduo pro pirštus išteka dabartis,
Ir mums tenka sielos laiko ieškoti arba jį nusižiesti
Iš praeities vaizdinių ir ateities svajonių.
Jis teka ratu mumyse, įsikąsdamas savo uodegą,
Ir taip imituoja "dabar". Įcentrinės jėgos
Jį siekia sutraukti į tašką, į nekintantį garsą,
Suerdvinti, mumifikuoti, paversti sėkla,
Saugančia augalo prigimtį kintančiuose dirvožemiuose.
Juo minta menai, ritualai ir mitai jį košia
Pro savo pavidalus, sielos per jį susišaukia,
Jį galim vadinti šventu nebijodami apsirikti...
Tačiau viešasis pasaulis dar paprastesnis
Ir klastingesnis su savo laikrodžiais ir kalendoriais
Jis bruka mums bendro tiesinio laiko iliuziją,
Piešia mums akivaizdų savo istorijos vaizdinį,
Ištempia metus ir amžius tarsi žodžių virvelę
Ir džiausto ant jos savo purvinus skalbinius.
Šis laikas mums patogus ir naudingas,
Tačiau tai grubiai išprotautas, iliuzinis laikas.
Aš bijau žmonių ir tikėjimų,
Kurie su Dievu jį sieja, vadina šventu, su juo tapatinasi,
Nė akimirkos nemėgindami pabūti dabartyje,
Atsikvėpti Dievo sode.
III
Kuris, deja, uždarytas kuriančiam nuosavą dabartį,
Leidžiančiam laiką ratu, traukiančiam jį į centrą,
Dievo beždžionėms jis amžinai užtvertas
Aukšta savimonės siena.
Tai riba, tikrovę atskirianti nuo netikrovės,
Ties ja tenka rinktis savo buvimo būdą,
Tačiau ji taip aukštai ir taip toli nuo mūsų
Kasdieninių kelių, kad retai ją pastebime.
Retai ją pastebi netgi Dievo beždžionės,
Besikarstančios aukštumose.
Mes gyvename įsivaizdavimuose, lytėdami
Savyje užsisklendusius daiktus,
Judam tarp jų šešėlių mūsų sielų ekranuose,
Nematomam labirinte,
Iš kurio išėjimą randa tik žengiantys į save,
Drąsiai grimstantys verpete į tamsų duburį,
Ieškantys kojom šaltam dumble nuskendusio
Aukso disko, kuris juos iškeltų atgal
Į šviesą bei orą tartum
Iš naujo gimstančius kūdikius:
Be savęs, autorystės, be aklo tikėjimo
Susitarimais, be lotofago lemties...
Poetui viskas daug paprasčiau: jis žeria
Į mus žodžių smėlį, sudžiuvusias sėklas.
Ir mes leidžiamės apgaunami: tą prarastą laiką
Apėję ratu ir iš naujo tarytum atgavę,
Pamirštam, kad jam paaukojome savo
Ir Dievo dabartį, kad pasirinkome vėl
Pavidalą vietoj tikrovės.
Kurioje visą laiką esame, bet kurioje negyvename,
Į kurią, deja, neįstengia patekti mūsų
Turtingosios sąmonės.