Sigitas Parulskis
Ežeras: keturios iliuzijos I
Ežeras: keturios iliuzijos I
pasiduot banalybei ir atmesti iliuziją:
ežeras yra nepakeičiamas regėjimo įsikūnijimas
mes nesuteiksim regėjimo gelmei, net jei iš mūsų
pasąmonės molio kils galingi palyginimų statiniai
net ir Erotas, valdantis, krečiantis lyg drugys mūsų
apnuogintus kūnus nesuteiks ežero vyzdžiui regėjimo džiaugsmo
ir siaubo, kuris kyla džiaugsmui atslūgus
aštrūs moliuskų būstai, slepiantys leisgyvį gemalą
nendrės, šiurpstančios dumblėtuose pakraščiuose – tiktai mūsų
pojūčių ir slogios patirties įrankiai gali
visa tai paversti
kalba, kai mes norime vienas kitam pasakyti
apie kančią
o kai sušlama lapai sausi nuo rasos suminkštėjusioj žolėje
vėl galime savo patirtį sujungti su
jau buvusiomis patirtimis, su kaulo, su rago pasauliais
su seniausių kultūrų dievais, su tuo, kas aštru, kas įsmigę
giliai ir kas žeidžia
ežys – patogus kančios ir iš tamsos
netikėtai atkeliaujančio skausmo įvaizdis, dar tikresnis
ištrėkštas ant garuojančio plento kažkur lekiančių ratų
žmogaus, bergždžiai besistengiančio aplenkt
savo drumzliną laiką, kurį vis viena teks jam išgerti
su gličiais ir vimdančiais simboliais, su moliuskais, palyginimais
su tūkstantmete išmintimi: „Mylėk, išmylėk mane
visą! Ir neliūdėk, kada mane myli
kas kitas…“