Kornelijus Platelis
CAMPO DEI FIORI
CAMPO DEI FIORI
A Bruno
IL SECOLO DA LVI DIVINATO
QVI DOVE IL ROGO ARSE
Ankstyvą rugsėjo popietę
pažvelgiau pro langą į Campo dei Fiori –
prekybos įkarštis blėso, gėlės pavargo šypsotis,
po vaisių švelniom odelėm plėtėsi tamsios dėmės,
šiltas vėjelis nešiojo plono plastiko skiautes
it plėnis, aikštės vidury pakylėtas nuo žemės
stovėjo pajuodęs bronzinis vyras ilgu apsiaustu
su gobtuvu. Tai buvo Giordano Bruno, jo akyse
tamsavo į varį sustingusios laužo liepsnos,
prarijusios jį čia lygiai prieš keturis šimtmečius
vardan teisingo žinojimo.
Kurį, kaip rodo mūsų stebėjimų duomenys,
atminties išnešiotą atgimdo sielos matrica
ir droviai parodo Dievo atspindžiui savo gelmėj,
ir suvokimas pliūpteli griaudamas proto pertvaras
kaip liepsnos upė, tekanti į abi puses.
Ir sustoja judėjimas, susigniaužia siela
it apvaisintos įsčios, ir… Mes dėkojame viešpačiui,
kad nesam tokie akli, neteigiame ir neteisiame,
ir žinokit – ugnis mūsų širdžių kaitresnė
už visas šio pasaulio liepsnas. Tylūs gėlių laukai
vilnija mums po kojom, piestelės laukia kuokelių,
jų suvokimai maži, bet kvapnūs ir tvarūs,
juos bitės nešioja ir vėjai it plėnis. Sukepusios gervuogės,
vystančios turgaus gėlės, vylingi mirties atodūsiai
klaidžiuos pažinimo keliuos.