Maarja Kangro

So, as a child, you say?
You jumped,
and the pile of Eternit cracked?
Blue sneakers, white chrysotile.
I saw the enlargement
of a 10 micrometre fiber
entering the respiratory system.
A piece of Eternit
was meant to be smoked fish?
You nibbled at it
like original sin?
Like the tree of the knowledge of good and evil:
actually, you don’t feel anything,
don’t understand much,
10μm, a construction worker in filthy trousers,
an agony of an ignorant mind,
20 or 40 years, pleural plaques, mesothelioma,
scar tissue in the lungs.
Yes, every year, it seems, the lilac blooms,
and sometimes a big passion.
The fiber descends very slowly
and invisibly like the future.
Oh, don’t be mad now!
Look, this is my new favourite wine.
I’ll buy. Let’s have a glass tonight.

Già da bambina?
Saltavi e
facevi scricchiolare la catasta di Eternit?
Le scarpe da ginnastica blù, il crisolito bianco.
Ho visto in un ingrandimento
la fibra di 10 micrometri
penetrare nell’apparato respiratorio.
Giocavate al pesce affumicato
con un pezzo di Eternit?
L’avete addentato
come il peccato originale?
Come l’albero della conoscenza del bene e del male:
in realtà non senti niente,
non te ne accorgi,
10μm, un operaio al cantiere coi pantaloni sporchi,
l’agonia di un uomo privo di conoscenza,
venti o quarant’anni, un’escrescenza alla pleura, il mesotelioma,
nei polmoni prolifera il tessuto connettivo.
Sì, ogni anno fiorisce il lillà,
e ogni tanto una grande passione.
Le fibre calano lentissime
ed invisibili come il futuro.
Ehi, ma perché ti arrabbi?
Vedi, ecco il mio nuovo vino preferito.
Te lo compro, beviamo un sorso stasera.

Ak dar visai maža?
Tu šokčiojai,
ir lūžinėjo šiferio krūva?
Mėlyni teniso bateliai, baltas chrizotilas.
Mačiau padidintą vaizdelį,
kaip 10 mikrometrų skaidula
įsiskverbia į kvėpavimo takus.
Šiferio nuoskalą
būkčiom rūkytą žuvį?
Kramsnojot ją
lyg pirmykštę nuodėmę?
Kaip gėrio ir blogio pažinimo medis:
iš tikro juk nepajunti ničnieko,
ne ką daugiau ir supranti,
10 μm, statybininkas purvinomis kelnėmis,
neišmanėlio agonija,
20 ar 40 metų, nuosėdos ant pleuros, mezotelioma,
surandėję plaučiai.
Regis, kasmet alyvos vis pražysta,
o tarpais didelė aistra.
Ir skaidula nusėda palengvėle,
nematoma kaip ateitis:
asbestas – alegorija galinga.
Oi, ko gi tu pyksti!
Žiūrėk, čia mano mėgstamas naujasis vynas.
Nupirksiu. Vakare išlenksime po taurę.

Ko si bila otrok, praviš?
Skočila si
na eternit in se je zlomil?
Modre superge, beli krizotil.
Videla sem povečavo
10 mikrometrskega vlakna,
ki je vstopilo v dihala.
Košček eternita
naj bi bil prekajena riba?
Si ugriznila vanjo
kot v izvirni greh,
kot v drevo spoznanja dobrega in zlega?
Pravzaprav ničesar ne čutiš,
prav malo razumeš,
10µm, delavci v umazanih oblekah,
agonija nevedne pameti,
20 ali 40 let, pljučne mrene, mezoteliom,
brazgotine na pljučih.
Ja, zdi se, kot bi vsako leto cvetel španski bezeg,
včasih pa tudi velika strast.
Vlakno se spušča zelo počasi
in neopazno kot prihodnost:
azbest je majhna alegorija.
Oh, ne bodi zdaj jezna!
Glej, to je moje novo najljubše vino.
Kupila ga bom. Privoščiva si kozarček nocoj.