Jurgita Jasponytė
Alkakalnis. Vilkaduobės pieva
Alkakalnis. Vilkaduobės pieva
Dijūta kolnali
Aštrusai kolanali
Dijūta kolnali
Aštrusai kolanali
kažkas nutraukia
geriančios šaltiny
stirnos gyslą
kažkas atslūgsta
lyg vanduo
lyg kraujas
lyg gyvybė
bebrų užtvankos gerklėj
pasibaigė
ir nuo
mąių er jaūisubar skaiūis
(tik vyksmas nesustojo tekančioj gamtoj)
nuskilusi
molinio indo šukė –
gyventa
žiesta
dirbta
stirnelės griaučiai prie šaltinio –
buvo vilkas
(ar ji spėjo atsigerti?)
kažkas supylė kalną kepure
kažkas surado kalno viršuje duobelę
ir pasidėjęs vakare
kepurę ten
sėdėjo
kaukė tolumoj
ir temo
iš kalno gilumos
nugrimzdusiais varpais aidėjo.