Eugenijus Ališanka 
Translator

on Lyrikline: 16 poems translated

from: english, lithuanian to: lithuanian, english

Original

Translation

Benin Silver Father Slaves

english | Sapphire

I the ancient kingdom of Benin water was the realm
of the ancestors; it was seen as a mirror reflection
of the land of the living. So where is my father?
Is he waiting for me under the water.
Will he approve of me or beat me or love me,
or even know me. In the kingdom of Benin metal

was traded for pepper, ivory, and finally slaves. Metal—
brass, silver. History lives in the realm
of the imagination as much as dreams. How does „me“
arrive in this equation? How does the reflection
of my culture shine on me? Slaves across te water,
the trauma of racism. My father

did not particulary like the word black. My father
would grow up acquire metal,
then what escape and peace it could buy. If water
brought us here, and it did, and, it is the realm
of the ancestors—where’s my mother? The reflection
in the mirror this morning is somewhere beyond me.

The construction of the African American me
goes back over the water, past father,
Daddy. So much of my life has been a reflection
of that decision to trade flesh for metal.
My life has been lived in the realm
of shame, I look to water, water

to heal, water to cleanse. Water
to nourish. Though I think honesty is what will heal me—
honesty and the courage to feel again. The realm
of the ancestors, if it’s water and my father
is there, he is there without the metal—
wedding ring or gun. He is bathing in the reflection

of a young boy’s dreams. When we look at his reflection
it is of a boy without shoes or shame. Water
can be polluted. The history of Benin was preserved in metal,
stolen by the British, put in museums. Now it is me,
centuries from home taking notes in a museum, learning my father
is in the water, ancestor, in another realm.

In the morning’s mirror the reflection goes into the realm
of the land of the dead. In my lips, my jaw I see my father,
metal, and ships upon water. Did he ever really love me?

© 1999 by Sapphire / Ramona Lofton
printed by permission of the author
from: Black Wings & Blind Angels
New York: Alfred A. Knopf, Publisher, 1999
ISBN: 0-679-44630-3
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Benino sidabras tėvas vergai

lithuanian

Senojoje Benino karalystėje vanduo buvo protėvių
viešpatija; jį laikė veidrodiniu gyvųjų pasaulio
atspindžiu. Tad kur dabar yra mano tėvas?
Ar laukia manęs po vandeniu?
Ar bus patenkintas manimi, muš ar mylės,
gal net pažins mane? Benino karalystėje už metalą atiduodavo

pipirus, dramblio kaulą ir galiausiai vergus. Metalas –
žalvaris, sidabras. Istorija lygiai kaip ir sapnai
gyvena vaizduotės viešpatijoj. Kaip  mano „aš“ atsiduria
šioje lygtyje? Kaip mano kultūros atspindys
apšviečia mane? Vergai per vandenį,
rasizmo trauma. Mano tėvas

ne itin mėgo žodį juodas. Mano tėvas
augo, kaupė metalą,
kad nusipirktų pabėgimą ir laisvę. Jeigu
atėjom čia vandeniu, ir čia yra protėvių
viešpatija – kur yra mano motina? Atspindys
veidrodyje šįryt rodo kažkur  anapus manęs.

Mano afro-amerikietiškas darinys
grįžta atgal vandeniu, per tėvą,
Tėtį. Beveik visas mano gyvenimas tebuvo
šio ryžto atiduoti kūną už metalą atspindys.
Mano gyvenimas prabėgo gėdos
viešpatijoj, žiūriu į vandenį, vandenį,


kuris gydo, vandenį, kuris apvalo. Vandenį,
kuris maitina. Nors manau, kad mane išgydys atvirumas –
atvirumas ir drąsa vėl turėti jausmus. Protėvių
viešpatija, jeigu ji vandeny, ir jeigu mano tėvas
joje, tuomet ten jis neturi metalo –
vestuvinio žiedo ar šautuvo. Jį skalauja mažo berniuko

sapnų atspindys. Kai žvelgiame į jo atspindį,
matome berniuką be batų ir be gėdos. Vanduo
gali būti užterštas. Benino istorija buvo išsaugota metale,
kurį išvogė britai, plėsdami muziejus. Dabar aš,
per šimtmečius nuo namų, darausi užrašus muziejuje,
sužinau, kad mano tėvas
yra vandeny, protėvis, kitoje karalystėje.

Atspindys ryto veidrodyje keliauja į mirusiųjų pasaulio
viešpatiją. Savo lūpose, savo žandikauliuose matau tėvą,
metalą ir laivus ant vandens. Ar jis kada nors išties mylėjo mane?

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

1986 balandžio 26

lithuanian | Eugenijus Ališanka

išdarinėta žuvis be pienių be žvynų be galvos
ant prekystalio kalvarijų turguj varvino syvus
vienintelė tokia per visą turgų
diena kaip reta šilta pasitaikė
černobylio saulutė smaili varsto
jaunų mergaičių blauzdas
merktis verčia o taip gražu
kaip šiandien pamenu
pirkau tą žuvį vestuvėms
savo kieno gi dar
tris dienas ją valgėm
užsigerdami žiguliniu
po trylikos metų agonijos meilės
būčiau žinojęs žuvim pavirsiu
po mirties į žuvų dangų eisiu
baltijos jūroj ties šventąja
toks visai nešventas nuo radiacijos
kiek didesnis nei vidutinis karosas
permatomais kaulais
didelėm akim ir pilna burna
tavo istorijos

© Vaga
from: iš neparašytų istorijų
Vilnius: Vaga, 2002
Audio production: Books from Lithuania

26 april 1986

english

dressed fish no milt no scales no head
in the stall in kalvarijos market dripping juices
the only one in the whole market
the warm day just as exceptional
chernobyl’s sharp sun seeps into
the calves of young girls
forces your eyes shut but it’s beautiful
I remember as if it had happened today
I bought that fish for the wedding
my own whose else
we ate it for three days
washing it down with beer
after thirteen years of agonizing love
all I know I transformed into a fish
after death I’ll go to the heaven of fish
in the baltic near the šventoji
deprived of holiness by radiation
bigger than an average crucian carp
with transparent bones
with big eyes and a mouth full
of our history

Translated by Harvey L. Hix and Eugenijus Ališanka

[The midsummer sea . . .]

english | Derek Walcott

The midsummer sea, the hot pitch road, this grass, these shacks that
       made me,
jungle and razor grass shimmering by the roadside, the edge of art;
wood lice are humming in the sacred wood,
nothing can burn them out, they are in the blood;
their rose mouths, like cherubs, sing of the slow science
of dying – all heads, with, at each ear, a gauzy wing.
Up at Forest Reserve, before branches break into sea,
I looked through the moving, grassed window and thought „pines“
or conifers of some sort. I thought they must suffer
in this tropical heat with their child´s idea of Russia.
Then suddenly, from their rotting logs, distracting signs
of the faith I betrayed, or the faith that betrayed me –
yellow butterflies rising on the road to Valencia
stuttering „yes“ to the resurrection; “yes, yes is our answer,“
the gold-robed Nunc Dimittis of their certain choir.
Where´s my child´s hymnbook, the poems edged in gold leaf,
the heaven I worship with no faith in heaven,
as the Word turned toward poetry in its grief?
Ah, bread of life, that only love can leaven!
Ah, Joseph, though no man ever dies in his own country,
the grateful grass will grow thick from his heart.

© by Carl Hanser Verlag München Wien 1998
from: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris LIV

lithuanian

Vidurvasario jūra, įkaitęs deguto kelias, ši žolė, šios lūšnos, pagimdžiusios mane,
džiunglės ir aštri žolė, mirguliuojanti šalikelėj, menų pakrašty;
vėdarėliai dūzgia šventajame miške,
neišdeginsi jų ir ugnim -  jie kraujy;
jų raudonos burnos, tarsi cherubinų, gieda lėtą mirties
mokslą – kiekvienai galvai po permatomą sparną prie ausies.
Ten, miško draustinyje, prieš medžių šakoms įsilaužiant į  jūrą,
žiūrėjau pro linguojantį žole užaugusį langą ir galvojau „pušys“
ar kokia kita spygliuočių rūšis. Galvojau, turėtų kankintis
šiame tropiniame karštyje,  prisimindamos savo vaikystės Rusiją.
Tik staiga, iš jų pūvančių rastų, trikdantys ženklai
tikėjimo, kurį aš išdaviau, ar tikėjimo, kuris išdavė mane –
geltoni drugiai, kylantys virš kelio į Valensiją,
mikčiojantys „taip“ prisikėlimui; „taip, mūsų atsakymas yra taip“,
jų choro auksarūbis Nunc Dimittis.
Kur mano vaikystės himnų knyga, eilėraščiai, apkraštuoti auksu,
dangus, kurį garbinu netikėdamas į dangų,
kai Žodis atsigręžė į poeziją savo sielvarto valandą?
O, gyvenimo duona, kurią tik meilė gali užraugti!
O, Juozapai, nors žmogus niekad nemiršta savame krašte,
iš jo širdies vešėdama augs dėkinga žolė.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

[The jet bores like a silverfish . . .]

english | Derek Walcott

The jet bores like a silverfish through volumes of cloud –
clouds that will keep no record of where we have passed,
nor the sea’s mirror, nor the coral busy with its own
culture; they aren’t doors of dissolving stone,
but pages in a damp culture that come apart.
So a hole in their parchment opens, and suddenly, in a vast
dereliction of sunlight, there’s that island known
to the traveller Trollope, and the fellow traveller Froude,
for making nothing. Not even a people. The jet’s shadow
ripples over green jungles as steadily as a minnow
through seaweed. Our sunlight is shared by Rome
and your white paper, Joseph. Here, as everywhere else,
it is the same age. In cities, in settlements of mud,
light has never had epochs. Near the rusty harbor
around Port of Spain bright suburbs fade into words –
Maraval, Diego Martin – the highways long as regrets,
and steeples so tiny you couldn’t hear their bells,
nor the sharp exclamations of whitewashed minarets
from green villages. The lowering window resounds
over pages of earth, the canefields set in stanzas.
Skimming over an ocher swamp like a fast cloud of egrets
are nouns that find their branches as simply as birds.
It comes too fast, this shelving sense of home –
canes rushing the wing, a fence; a world that still stands as
the trundling tires keep shaking and shaking the heart.

© by Carl Hanser Verlag München Wien 2001
from: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audio production: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris I

lithuanian

Lėktuvas tarsi sidabražuvė skrodžia debesų ritinius –
debesys, kurie neišsaugos mūsų  kelionės įrašų,
neišsaugos jų nei jūros veidrodis, nei koralas, užsiėmęs savo paties
dauginimusi; jie ne tirpstančio akmens durys,
tik puslapiai drėgmėje, kurie tęžta.
Pagaliau atsiveria skylė jų pergamente, staiga neaprėpiamos
saulės šviesos samplovos, ir jose ta sala, pažįstama
keliautojui Trollope, ir pakeleiviui Froude,
kaip vieta, kur nieko nebuvo sukurta. Netgi tautos. Lėktuvo šešėlis
vilnija virš džiunglių žalumos kryptingai tarsi rainė
tarp jūros dumblių. Šiąja saulės šviesa dalijasi Roma
ir tavo baltas popierius, Juozapai. Čia, kaip ir visur kitur,
tas pats amžius. Miestuose, purvo kolonijose,
šviesa niekad neturėjo epochų. Rūdijančio Ispanijos uosto
prieigose skaistūs priemiesčiai išsilieja į žodžius –
Maravalas, Diego Martinas – greitkeliai ilgi kaip gailestis,
o varpinės tokios mažos, kad nesigirdi varpų,
nei baltasienių minaretų šaižaus šūkčiojimo
iš kaimų žalumoje. Vis žemėjantis stiklas rezonuoja
žemės puslapius, nendrių laukus, sugulusius į strofas.
Slysdami virš geltonos pelkės nelyg greitas garnių debesis,
tik daiktavardžiai, lengvai tarsi paukščiai, suranda savo šakas.
Jis artėja per greitai, šis atidėliojamas namų jausmas –
nendrės, skubinančios sparną, tvora; nejudrus pasaulis,
nors dardantys ratai krato ir krato širdį.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

[Raw ocher sea cliffs in the slanting]

english | Derek Walcott

Raw ocher sea cliffs in the slanting afternoon,
at the bursting end of Balandra, the dry beach´s end,
that a shadow´s dial wipes out of sight and mind.
White sanderlings race the withdrawing surf to pick,
with wink-quick stabs, shellfish between the pebbles,
ignoring the horizon where a sail goes out
like the love of Prospero for his island kingdom.
A grape leaf shields the sun with veined, orange hand,
but its wick blows out, and the sanderlings are gone.
Go, light, make weightless the burden of our thought,
let our misfortune have no need for magic,
be untranslatable in verse or prose.
Let us darken like stones that have never frowned or known
the need for art or medicine, for Prospero´s
snake-knotted steff, or sea-bewildering stick;
erase these ciphers of birds´ prints on sand.   
Proportion benedict us, as in fables,
that in life´s last third, its movements, we accept the
measurements of our acts from one to three,
and boarding this craft, pull till a dark wind
rolls this pen on a desktop, a broken oar, a scepter
swayed by the surf, the scansion of the sea.

© by Carl Hanser Verlag München Wien 1998
from: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris XLVIII

lithuanian

Ochros spalvos plikos uolos popietės nuokalnėj,
skeldėjantis Balandros krantas, perdžiūvęs paplūdimio pakraštys,
kurį šešėlio laikrodis ištrina iš akių ir atminties.
Balti smiltinukai lenktyniauja su atsitraukiančiom bangom, smaigsto,
mirksnio greitumo dūriais, vėžiagyvius tarp glodžių akmenų,
ignoruodami horizontą, kur burė išplaukia
tarsi Prospero meilė į savąją salos karalystę.
Vynuogės lapas dengias nuo saulės gyslota oranžine ranka,
bet jos dagtis užgęsta, nebelieka ir smiltinukų.
Keliauk, šviesa, palengvink mūsų mąstymo naštą,
kad mūsų nesėkmės nesišauktų magijos,
būtų neišverčiamos eilėmis ar proza.
Leisk mums juoduoti kaip akmenims, kurie nemoka paniurti ir niekad
nepasigenda meno ar medicinos, Prospero
gyvatiško įnagio ar jūros sumaištį keliančios lazdos;
ištrink šiuos smėlyje paukščių paliktus šifrus.
Triskaitė taisyklė laimina mus, kaip pasakose,
paskutinį gyvenimo trečdalį gyvename
skaičiuodami nuo vieno iki trijų prieš kiekvieną veiksmą,
ir aborduodami laivą, gaišuojam, kol tamsus vėjas
nuridena šią plunksną stalo paviršium, sulaužytą irklą, bangų mūšos
sūpuojamą skeptrą, jūros skanduotę.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

[Perhaps if I'd nurtured some]

english | Derek Walcott

Perhaps if I'd nurtured some divine disease,
like Keats in eternal Rome, or Chekhov at Yalta,
something that sharpened the salt fragrance of sweat
with the lancing nib of my pen, my gift would increase,
as the hand of a cloud turning over the sea will alter
the sunlight – clouds smudged like silver plate,
leaves that keep trying to summarize my life.
Under the brain's white coral is a seething anthill.
You had such a deep faith in that green water, once.
The skittering fish were harried by your will –
the stingray halved itself in clear bottom sand,
its tail a whip, its back as broad as a shovel;
the sea horse was fragile as glass, like grass, every tendril
of the wandering medusa: friends and poisons.
But to curse your birthplace is the final evil.
You could map my limitations four yards up from a beach –
a boat with broken ribs, the logwood that grows only thorns,
a fisherman throwing away fish guts outside his hovel.
What if the lines I cast bulge into a book
that has caught nothing? Wasn't it privilege
to have judged one's work by the glare of greater minds,
though the spool of days that midsummer's reel rewinds
comes bobbling back with its question, its empty hook?

© by Carl Hanser Verlag München Wien 1998
from: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris XXIX

lithuanian

Galbūt, jeigu būčiau maitinęs kokią dievišką ligą,
kaip Keatsas amžinojoje Romoje, ar Čechovas Jaltoje,
kažką, kas veržliu mano plunksnos smaigaliu
braižė prakaito sūrių kvapų kontūrus, mano talentas būtų išaugęs,
kaip debesies ranka, kuri braukdama per jūrą keičia
saulės šviesą – debesys, dėmėti tartum sidabrinė lėkštė,
lapai, kurie vis bando apibendrinti mano gyvenimą.
Po baltu smegenų koralu - įniršęs skruzdėlynas.
Taip viltingai tikėjai šiuo žaliu vandeniu kadaise.
Sprunkančias žuvis sulaikydavai valios jėga –
Raja plyšdavo pusiau švariame dugno smėly,
uodega kaip rimbas, plati kaip kastuvas nugara;
jūros arkliukai buvo trapūs kaip stiklas, kaip žolė kiekvienas
klajojančios medūzos ūselis: draugai ir nuodai.
Tačiau prakeikti savo gimtinę yra galutinis blogis.
Galėtum nubraižyti mano trūkumų žemėlapį
per keturis jardus nuo paplūdimio –
valtis sulaužytais šonkauliais, kampešmedis, kuris augina tik spyglius,
žvejys, metantis žuvies vidurius lauk iš savo pašiūrės.
O kas, jeigu mano meškerės užmetimai tėra tik knyga
be laimikio? Argi tai buvo ne privilegija -
būti įvertintam didesnių protų spindesy,
nors dienų ritė, vidurvasario vyniojama atgal,
apmaudžiai grąžina savo klausimą, savo tuščią kabliuką?

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

[Our houses are one step from the gutter]

english | Derek Walcott

Our houses are one step from the gutter. Plastic curtains
or cheap prints hide what is dark behind windows –
the pedalled sewing machine, the photos, the paper rose
on its doily. The porch rail is lined with red tins.
A man’s passing height is the same size as their doors,
and the doors themselves, usually no wider than coffins,
sometimes have carved in their fretwork little half-moons.
The hills have no echoes. Not the echo of ruins.
Empty lots nod with their palanquins of green.
Any crack in the sidewalk was made by the primal fault
of the first map of the world, its boundaries and powers.
By a pile of red sand, of seeding, abandoned gravel
near a burnt-out lot, a fresh jungle unfurls its green
elephants’ ears of wild yams and dasheen.
One step over the low wall, if you should care to,
recaptures a childhood whose vines fasten your foot.
And this is the lot of all wanderers, this is their fate,
that the more they wander, the more the world grows wide.
So, however far you have travelled, your
steps make more holes and the mesh is multiplied –
or why should you suddenly think of Tomas Venclova,
and why should I care about whatever they did to Heberto
when exiles must make their own maps, when this asphalt
takes you far from the action, past hedges of unaligned flowers?

© by Carl Hanser Verlag München Wien 2001
from: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audio production: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris VII

lithuanian

Mūsų namai tik per žingsnį nuo skurdo. Plastmasinės užuolaidos
ar pigus kartūnas slepia už langų patamsius –
siuvimo mašina su pamina, nuotraukos, popierinė rožė
ant servetėlės. Verandos turėklai apkalinėti raudonom skardinėm.
Vyras vos telpa visu ūgiu pro jų duris,
o pačios durys, paprastai ne ką platesnės už karstą,
kartais išraižytos mažų pusmėnulių ornamentais.
Kalnai čia neaidi. Net griuvėsiai neturi aido.
Tušti sklypai sūpuoja žalumos palankinus.
Šaligatvio įtrūkiai atsiradę iš pirmapradės
pirmojo pasaulio žemėlapio kaltės, liudijantys jo ribas ir galias.
Už raudono smėlio ir sėklos krūvų, už apleisto žvyryno
prie sudegusio sklypo, jaunos džiunglės išskleidžia savo žalias
dramblio ausis, linguodamos laukiniais batatais ir kolokazijom.
Vienas žingsnis anapus žemos sienos, jeigu tik žengtum jį,
grąžina vaikystę, kurios virkščios akimirksniu apraizgo tavo koją.
Ir tai ištinka visus klajūnus, tai jų likimas,
nors: kuo ilgiau jie klajoja, tuo labiau plečias pasaulis.
Taigi, kad ir kaip toli keliauji, tavo
žingsniai palieka daugiau duobių, o spąstų gausėja –
ir kodėl turėtum staiga prisiminti Tomą Venclovą,
ar kodėl man turėtų parūpti tai, ką jie padarė su Heberto,
kai tremtys privalo braižyti savus žemėlapius, kai šis asfaltas
neša mane tolyn nuo nereikalingų veiksmų, pro nekarpytas gėlių gyvatvores?

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

[It touches earth . . .]

english | Derek Walcott

It touches earth, that branched diviner’s rod
the lightning, like the swift note of a swallow on the staff
of four electric wires, while everything I read
or write goes on too long. Ah, to have
a tone colloquial and stiff,
the brevity of that short syllable, God,
all synthesis in one heraldic stroke,
like Li Po or a Chinese laundry mark! Walk
these hot streets, their signs a dusty backdrop stuck
to the maundering ego. The lines that jerk
into step do not fit any mold. More than time
keeps shifting. Language never fits geography
except when the earth and summer lightning rhyme.
When I was greener, I strained with a branch
to utter every tongue, language, and life at once.
More skillful now, I’m more dissatisfied.
They never align, nature and your
own nature. Too rapid the lightning’s shorthand,
too patient the sea repeatedly tearing up paper,
too frantic the wind unravelling the same knot,
too slow the stones crawling toward language every night.

© by Carl Hanser Verlag München Wien 2001
from: Mittsommer / Midsummer
München Wien: Carl Hanser Verlag, 2001
ISBN: 3-446-20102-5
Audio production: 2001 M.Mechner, literaturWERKstatt berlin

Vidurvasaris IX

lithuanian

Jis paliečia žemę, šis šakotas požeminio vandens ieškotojo virbas,
šis žaibas, tarsi skubi kregždės ant keturlaidžio elektros stulpo
žinia, tuo tarpu kai visa, ką skaitau
ar rašau, tęsias pernelyg ilgai. O, kad man būtų duotas
balsas, kasdieniškai aiškus ir  ryžtingas,
to vieno skiemens trumpumas, Dieve,
viską aprėpiantis vienas heraldinis brūkštelėjimas,
kaip Li Bo eilėraštis ar kiniška skalbimo etiketė! Vaikštau
įkaitusiomis gatvėmis, jų ženklai ir dulkėtos dekoracijos lydi
mano vangų ego. Eilutės, kurios trūkčioja
su žingsniu, nepaklūsta jokiai formai. Labiau negu nuolat
išsisukinėjantis laikas. Kalba niekad nepaklūsta geografijai,
išskyrus atvejį,  kai žemė rimuojas su vasaros žaibu.
Žalesnis būdamas, stengiaus iš paskutiniųjų
kiekvieną balsą, kalbą ir gyvenimą ištarti vienu ypu.
Labiau įgudęs dabar, esu ir labiau nusivylęs.
Jie niekada nesusilygina, gamta ir tavo
prigimtis. Pernelyg sparti žaibo stenografija,
pernelyg kantri jūra, plėšanti popierių be atvangos,
pernelyg siutulingas vėjas, narpliojantis tą patį mazgą,
pernelyg lėti akmenys, kasnakt šliaužiantys kalbos link.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

TYLINČIŲJŲ YRA KARALYSTĖ

lithuanian | Rimvydas Stankevičius

Šimtmečius tyli sustingę miestai

Amžinas meilės judesys
Žvilgsnis pro langą
Amžinas žingsnis per slenkstį
Žodis kyšantis iš pusiau pravirų lūpų

Amžinas išdidumas ir skurdas
Lietus pakibęs virš ištroškusios žemės
Ir amžinai tas pats kiemsargis
Kas rytą tingiai slampioja
Su šluota rankoje

Bet jis iš kitos karalystės

© Rimvydas Stankevičius
Audio production: 2004 Books from Lithuania

THE KINGDOM BELONGS TO THE SILENT

english

Petrified cities are silent for ages

The eternal movement of love
A glimpse through a window
The eternal step over the threshold
A word sticking out of half – opened lips

Eternal pride and poverty
Rain hanging over the thirsty earth
And every morning the same sweeper
Loiters around idly
With a broom in his hand

But he from another kingdom

© Rimvydas Stankevičius
Translated by Eugenijus Ališanka and Kerry Shawn Keys

Sestina

english | Sapphire

Last night after school I finally got around
to looking at the formula for a sestina
& thought of Crazy Horse dancing in the desert
& I asked, Is god gonna appear here?
I want god
      a blue light so dark
it stains everything for centuries
radiative hallucinatory rood smelling
like urine & frankincense.
One hip has always been higher
one breast longer
& my thighs & belly at midlife,
like stupid teenagers
are totally out of control
like Billie
& Bessie or diamond black Big Maybelle
bawdy ballad red
dirt
rooster
throat cut in the sign of the cross
sodomized with a black cat bone
full moon
crossed with lye
road sign turned around
early death
gun shot
untreated
TB
HIV
roach wings floating
in the semi circular canal
(a white boy in the workshop, hip downtown grunge, shaves his
prematurely bald head, tattoos [you know, the whole bit], wonders
aloud if roaches get in poor people’s ears when they sleep)
A girl says, Yeah, yeah they do, running like roads
out of nowhere, out of lines, & I fall back twenty-five years
before most of them were born & I whisper to Chris:
It didn’t make any difference which side of the line you were on,
did it? When the wheel hit that dip & the motorcycle flipped
in the air in the light of a cervical vertebra
snapped in infinitum electrons spinning like wheels
around a dying nucleus of light scurrying
under cracks in some linoleum in Queens
& sometimes under the concrete the city is walking on
I see the cotton fields my daddy ran away from;
& his face, the love pulls me like an eclipse
to the worn envelope of poems I found in his drawer
when he died—
lines crossed in gasoline, burning.
& you know those ol’ niggers back then
had about as much a chance of making it
as butterflies at Auschwitz.
Is that why he did it?

Now time is a light dimming as it burns brighter
turning me toward the dark then the light again. I hope.

© 1999 by Sapphire / Ramona Lofton
printed by permission of the author
from: Black Wings & Blind Angels
New York: Alfred A. Knopf, Publisher, 1999
ISBN: 0-679-44630-3
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Sekstina

lithuanian

Vakar po pamokų pagaliau ėmiausi
ieškoti formulės sekstinai,
galvojau apie Pašėlusį arklį, šokantį dykumoje
ir klausiau savęs, ar gali čia pasirodyti dievas?
Noriu dievo
                          mėlynos šviesos, tokios tamsios,
kuri užjuodina viską šimtmečiams
spinduliuojančio haliucinacinio krucifikso, kvepiančio
šlapimu ir smilkalais.
Vienas klubas visad buvo aukščiau
viena krūtis ilgesnė
mano šlaunys ir pilvas amžiaus pusiaukelėj,
kaip kvaili paaugliai
visiškai nebesuvaldomi
kaip Billie
ir Bessie ar juodasis deimantas Big Maybelle
nešvanki baladė raudonas
purvas
gaidys
kryžiumi perpjauta gerklė
sukergta su juodo katino kaulu
pilnatis
peržegnota pelenų šarmu
persuktas kelio ženklas
ankstyva mirtis
šūvis
nepagydoma
TB
ŽIV
tarakono sparnai plūduriuojantys
pusapvaliame kanale
(baltaodis vaikinas dirbtuvėje, kietas miesto grandžeris, skutantis
per anksti praplikusią galvą, tatuiruotės (žinai, visas tas niekalas), klausia
balsu, ar tarakonai lenda į miegančių vargšų ausis)
Mergaitė sako, Taip, jie lenda, subėga tarsi keliai
iš niekur, kirsdami visas linijas, ir aš krentu dvidešimt penkeriais metais atgal,
kai dauguma jų dar nebuvo gimę, ir šnibždu Chrisui:
Juk nebuvo jokio skirtumo, kurioje linijos pusėje buvai,
ar ne? Kai ratas trenkėsi į tą duobę, ir motociklas
vertės ore į šviesą
infinitum elektronai tarsi ratai sukos
aplinkui mirštančius branduolius šviesos, dingstančios
linoleumo plyšiuos Kvinse
arba po miesto trypiamu betonu.
Matau medvilnės laukus, iš kurių pabėgo mano tėvas;
ir jo veidą, meilė lyg elipsė stumia mane
link sutrinto voko su eilėraščiais, kurį radau stalčiuje
po jo mirties –
linijos, susikertančios benzine, liepsnojančios.
Ir žinai, visi tie nusenę nigeriai anais laikais
turėjo maždaug tiek pat šansų išgyventi,
kiek ir drugiai Aušvice.
Ar todėl jis tai ir padarė?

Dabar laikas yra šviesa, kuri temsta, vis labiau įsidegdama,
jis atgręžia mane į tamsą, tada vėl į šviesą. Tikiuosi.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

NEKANONIZUOTAS

lithuanian | Rimvydas Stankevičius

Tuščia ir gili
Yra karalystė.
Šalta, sunki,
Tolydžio mažėjanti.
Ankšta ir vimdanti
Yra karalystė.
Noris sakyt, kad
Niekieno - -
- - - -
- -
Mūsų.

© Rimvydas Stankevičius
Audio production: 2004 Books from Lithuania

UNCANONISED

english

Empty and deep
The kingdom
Cold heavy
Continually diminishing
Cramped and emetic
The kingdom
One wants to say
Nobody’s - -
- - - -
- -
Ours

© Rimvydas Stankevičius
Translated by Eugenijus Ališanka and Kerry Shawn Keys

DINGUSIŲJŲ YRA KARALYSTĖ

lithuanian | Rimvydas Stankevičius

Jie nieko nežino
Sako kaip ir per amžius
Tingiai dūzgia saulė ir
Margaspalviai paukščiai kyla
Krūtinėmis taškydami spindulius
Net neprisimena
Ar būtų matę ką nors ar bent šešėlį jutę
Švari sako žemė sapnai ir giesmės

Ir romūs žvilgsniai nuslysta per dangų
Kyla prie lūpų pirštai
Ir spaudžias arčiau vienas kito į krūvą visi
Trys gyvieji ir tuzinas mirusiųjų

© Rimvydas Stankevičius
Audio production: 2004 Books from Lithuania

THE KINGDOM BELONGS TO THE LOST

english

They don’t know anything
They say the world without end
The sun hums lazily and
Mottled birds take wing
Splashing sunbeams with their breasts
Not even remembering
If they saw anything or felt at least a shadow
They say the earth and dreams and chants are pure

Meek glances glide over the sky
Fingers mount to lips
They all huddle closer to each other
Three living and a dozen dead

© Rimvydas Stankevičius
Translated by Eugenijus Ališanka and Kerry Shawn Keys

KARTĄ PER METUS. VIEŠKELIS

lithuanian | Rimvydas Stankevičius

Žinau ko ateini mama
tam ir yra
nerakintos durys pernakt
negesinta šviesa kišanti
šiurkštų snukį
artyn

Tam ir yra šitas vieškelis
kuriuo tiktai tu
kuriuo tiktai eitum ir eitum
net prieš gaidgystę kai šerkšnas
stvarsto už
kojų

Žinau tai tavo samdyti
elegantiški skausmo
pirštai sutvarkantys patalą
užsagstantys marškinius
po to jau palangėn
barbenantys

Laukiu ir aš
imsim patręšim
žodžiais ramybę

– Kodėl, vaikeli, kodėl?
Kas gi tau šovė į galvą?

– Aš pats, mama.

© Rimvydas Stankevičius
Audio production: 2004 Books from Lithuania

ONCE A YEAR. A COUNTRY ROAD

english

I know what you are coming for Mom
that’s why
the door’s unlocked all night
the light’s not out it pokes
its coarse snout
closer

That’s why there’s a country road
along which only you
along which only you’d walk and walk
even before cockcrow when hoarfrost
grabs the legs

I know it’s your hired
elegant aching fingers
making the bed
buttoning the shirt
later on tapping
on the windowsill

I’m also waiting
finally we will top – dress
the silence with words

-Why, sonny, why?  
What got into your head?

-I’ll manage myself, Mom.

© Rimvydas Stankevičius
Translated by Eugenijus Ališanka and Kerry Shawn Keys

KARTA

lithuanian | Rimvydas Stankevičius

Vaikiška raganų medžioklė.
Kaip ir kasnakt stovim visi
po kvarco dušu – pusnuogiai, jauni,
beveik patenkinti,
dar garuojantys sapnų likučiais:
tie, kur prabudę iš karo, rūgščiai kvepia žeme;
gėdijas rankų virpėjimo tie, kur iš meilės sūpynių;
suglebę ir skaidrūs – ragavę mirties…
Pažinti galima, bet kuo gi apkaltinsi,
Kai laikmečio pirštas vis rodo
Į vėliavas –
Vėliavos baltos
Kartoja: nekaltas, nekaltas…

© Rimvydas Stankevičius
Audio production: 2004 Books from Lithuania

GENERATION

english

Childish hunting of witches.
As every night we all stand
under a shower of quartz – half naked, young,
almost satisfied,
still steaming with the remains of dreams:
those, woken from war, smell of sour earth;
those from the swing of love have the flush of trembling hands;
limp and limpid – those who tasted death…
You can recognise them, but of what to accuse them,
when the finger of time points constantly
to standards –
white standards
repeat: no guilty, no guilty…

© Rimvydas Stankevičius
Translated by Eugenijus Ališanka and Kerry Shawn Keys

Ghosts

english | Sapphire

There are thirteen windows in this room.
I see the tops of trees and sky, my parents
run thru my mind; my father
scurrying like a mouse. My mother is sitting. Why have I come
here, and what do their ghosts
want with me. I know I’m not writing poetry

but trying to build a bridge back to poetry.
I will go home to a hot stuffy room.
I have lived with their ghosts.
The black haired mother, her parents
on her back. We had, all but one, come
to bury her twelve years ago. My father

died at seventy-five, a stroke, my father
myself? Or me, myself—where is poetry,
the feeling I used to have, will it come
in the middle of exercises? Finally I have a room
with windows. Finally my parents
are dead, are ghosts.

How they beat me, left me, laughed at me, are ghosts.
I see him frozen, hurrying, in a picture, my father.
I seldom saw my parents
together. My mother never mentioned my father’s poetry.
I found it after he died. I was in his room
before his funeral. I had come

from New York to bury this father, come
to throw dirt on the recovered ghosts
of memory, willing to believe as I lay down in his room
I was a liar. Then my sister says, my father
got her while she was in diapers. In his poetry
he talks of sunsets and doesn’t mention his parents.

My mother said he was ashamed of his parents.
When it is my time who will come?
I have no children except this poetry that isn’t poetry.
Our father’s penis is the ghost
we suck in our dreams. Still I miss that father,
raise him from photographs to come sit in my room.

Here at the writers‘ colony I attempt poetry in a room.
I see my mother and father at the top of the sky. My parents
have come here, home, to help me, ghosts.

© 1999 by Sapphire / Ramona Lofton
from: Black Wings & Blind Angels
New York: Alfred A. Knopf, Publisher, 1999
ISBN: 0-679-44630-3
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Dvasios

lithuanian

Šiame kambary yra trylika langų.
Matau medžių viršūnes, dangų, mano tėvai
jaukia mano mintis; tėvas
laksto tarsi pelė. Motina sėdi. Kas atnešė mane čia,
ir ko jų dvasios nori iš manęs. Žinau, kad nepajėgiu rašyti poezijos,

tačiau tiesiu tiltą atgal į poeziją.
Grįšiu namo į tvankų kambarį.
Gyvenu kartu su jų dvasiomis.
Juodaplaukė motina, jos tėvai
už jos nugaros. Visi, išskyrus vieną, susirinkome
jos laidoti prieš dvylika metų. Mano tėvas

mirė septyniasdešimt penkerių, insultas, mano tėvas,
aš? Ar aš pati – kur yra poezija,
jausmas, kadaise turėtas, ar jis sugrįš
belavinant ranką? Pagaliau turiu kambarį
su langais. Pagaliau mano tėvai
mirę, pagaliau dvasios.

Mušę mane, palikę mane, juokęsi iš manęs, dabar yra dvasios.
Matau jį sušalusį, skubantį, nuotraukoje, mano tėvą.
Retai mačiau savo tėvus
kartu. Motina niekada neminėjo tėvo eilėraščių.
Radau juos po jo mirties. Buvau jo kambary
prieš laidotuves. Sugrįžusi

iš Niujorko palaidoti tėvą, sugrįžusi
užberti saują žemės ant atmintyje atgijusių vėlių,
stengdamasi patikėti, išsitiesusi jo kambary,
kad esu melagė. Tada mano sesuo sako, mano tėvas
paėmė ją, kai ji dar buvo vystykluos. Savo eilėraščiuose
jis kalba apie saulėlydžius ir niekad nemini tėvų.

Motina sakė, jis gėdijosi savo tėvų.
Kas ateis, kai ateis mano laikas?
Neturiu vaikų išskyrus šią poeziją, kuri nėra poezija.
Mūsų tėvo penis yra dvasia,
kurią čiulpiame sapnuose. Vis dar pasiilgstu to tėvo,
prikeliu jį iš nuotraukų, kad ateitų pasėdėti mano kambary.

Čia, rašytojų kolonijos kambaryje, bandau rašyti.
Matau tėvą ir motiną dangaus viršūnėje. Mano tėvai
atėjo čia, namo, padėti man, dvasios.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

An Ordinary Evening

english | Sapphire

My sister tells me it was just an ordinary evening, but evening is never
ordinary is it? Once the sun has started to climb down the sky things
change. You and she were sitting in the den—the olive green vinyl
couch, sports trophies, new color TV, pictures of Kennedy and King we
keep turning to the wall, plate glass door, concrete steps to the back-
yard. You were sitting in the den, by the tone of your voice you could
have been asking are there any more hot dogs left or saying let’s go get
high. She said you just turned around and looked at her and said, „Let’s
kill him, let’s kill the old man.“

© 1999 by Sapphire / Ramona Lofton
printed by permission of the author
from: Black Wings & Blind Angels
New York: Alfred A. Knopf, Publisher, 1999
ISBN: 0-679-44630-3
Audio production: 2001 M. Mechner, literaturWERKstatt berlin

Eilinis vakaras

lithuanian

Sesuo aiškina man, kad tai buvo tik eilinis vakaras, bet vakaras niekad nebūna eilinis, ar ne? Vos saulė ima ristis dangumi žemyn, viskas keičias. Sėdėjai kartu su ja svetainėje – alyvuogių žalumo vinilinė sofa, sportiniai prizai, naujas spalvotas televizorius, Kenedžio ir Kingo nuotraukos, kurias laikome veidais į sieną, nikeliuotos stiklo durys, betoniniai laipteliai į sodą kieme. Sėdėjai svetainėje, sprendžiant iš tono, galėjai klausti, ar dar liko dešrainių, arba siūlyti – varom pasismaginti. Ji sakė, tu tik apsisukai, pažiūrėjai į ją ir tarei: „Užmuškim jį, užmuškim tą senį“.

Iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka