Mūsų namai tik per žingsnį nuo skurdo. Plastmasinės užuolaidos
ar pigus kartūnas slepia už langų patamsius –
siuvimo mašina su pamina, nuotraukos, popierinė rožė
ant servetėlės. Verandos turėklai apkalinėti raudonom skardinėm.
Vyras vos telpa visu ūgiu pro jų duris,
o pačios durys, paprastai ne ką platesnės už karstą,
kartais išraižytos mažų pusmėnulių ornamentais.
Kalnai čia neaidi. Net griuvėsiai neturi aido.
Tušti sklypai sūpuoja žalumos palankinus.
Šaligatvio įtrūkiai atsiradę iš pirmapradės
pirmojo pasaulio žemėlapio kaltės, liudijantys jo ribas ir galias.
Už raudono smėlio ir sėklos krūvų, už apleisto žvyryno
prie sudegusio sklypo, jaunos džiunglės išskleidžia savo žalias
dramblio ausis, linguodamos laukiniais batatais ir kolokazijom.
Vienas žingsnis anapus žemos sienos, jeigu tik žengtum jį,
grąžina vaikystę, kurios virkščios akimirksniu apraizgo tavo koją.
Ir tai ištinka visus klajūnus, tai jų likimas,
nors: kuo ilgiau jie klajoja, tuo labiau plečias pasaulis.
Taigi, kad ir kaip toli keliauji, tavo
žingsniai palieka daugiau duobių, o spąstų gausėja –
ir kodėl turėtum staiga prisiminti Tomą Venclovą,
ar kodėl man turėtų parūpti tai, ką jie padarė su Heberto,
kai tremtys privalo braižyti savus žemėlapius, kai šis asfaltas
neša mane tolyn nuo nereikalingų veiksmų, pro nekarpytas gėlių gyvatvores?